„Baltų lankų“ žaidimai Druskininkuose (1998)

Šiųmetės „Baltų lankų“  studijų savaitės nuotaiką ir tematikos gijas uždavė dvi paskaitos – Arūno Sverdiolo „Žaidimas I“  bei „Žaidimas II“  ir du Tomo Sodeikos pranešimai apie dialoginę filosofiją – apie buberišką „Aš-Tu“  santykį. Beveik visų kitų pranešėjų paskaitose taip pat būta ryškių ir spalvingų sąšaukų su viena iš šių temų – žaidimu ar komunikacija. Diskusijų tęstinumas buvo toks akivaizdus, kad prašalaitis, trečią dieną užklydęs į Čiurlionio namelio kambarį, būtų buvęs užplūstas autoreferentiškų nuorodų „kaip vakar sakė tas ir tas“, „ar atsimenate, ką kalbėjome iš ryto“, „čia juk iš esmės kalba apie tą patį, ką sakė ir... “  {nota bene – tai ne retorinės, o tikros – jei norite, istorinės – citatos). Tačiau joks prašalaitis neužsuko, o da­lyviams spirale besivejančios diskusijos virto turiningu puspenktos dienos pokalbiu.

Supažindinti su kartais aistringomis, kartais vangesnėmis „Baltų lankų“  diskusijomis, deja, negaliu – pati į jas buvau gyvai įsitraukusi ir jų stenografuoti nepajėgiau; tad trumpai pristatysiu paskaitas.

Arūnas Sverdiolas kalbėjo apie nenaudingus veiksmus ir nenaudingą veiklą – tokius, kurių metu ir kurių dėka neatsiranda joks kūrinys. Toks bevaisis, nuo stokos ir geismo atribotas ir į sukonst­ruotą dirbtinį pasaulį patalpintas „švaistymasis“  yra žaidimas. Žai­dimui žmogaus gyvenime atitverta savita ertmė, „žaidimų aikštelė“  – tuo būdu jis yra gyvenimo viduje, ne anapus jo, o vis dėlto yra kitoks, autonomiškas. Į homo ludens Sverdiolas siūlė žvelgti kaip į filosofinės antropologijos sąvoką. Būdamas ne stokos, o pertekliaus dalykas, žaidimas yra laisvalaikio, o ne darbo dalis. Buvo aptartas laisvalaikio ir pirmapradiškesnės jo išraiškos – šventės – klausimas. Aptariant žaidimą, buvo kalbama apie graikiškąjį požiūrį, kur žaidimas suvo­kiamas kaip žmogaus egzistencijos palaima, ir apie Pascalio mintis, kad žaidimas – tai būdas žmogui išsiblaškyti, nukreipti savo dėme­sį nuo egzistencijos. Anot Pascalio, pramoga yra pastanga įveikti nuobodulį ir pasibodėjimą, mat laisvalaikiu iš sielos kyląs ne die­viškumas (kaip graikams), o pagieža ir neviltis. Antroje paskaitoje Sverdiolas kalbėjo apie žaidimo patirties branduolį. Žaidimas yra autoteliškas, tai tikrovė, turinti tikslą pati savyje. Taisyklės yra svar­biausias konstitucinis žaidimo elementas. Žaidimo taisyklės nusta­tomos laisvai, arbitraliai, bet, sykį nustatytos, galioja rimtai ir yra kategoriškos. Žaidimo pagrindai beprasmiai, todėl absoliutūs, neprisileidžiantys jokio priešgyniavimo, jokios kritikos. Taisyklės nepanaikina kaskart individualaus realizavimo. Žaidimas – fikcinė tikrovė, už kurios ribų viskas beprasmiška. Dalyvavimas jame ne reflektyvus, o tiesioginis, tarp žaidimo ir žaidėjo nėra atstumo – jie susipynę. Sverdiolas pabrėžė ypatingą žaidimo rimties pobūdį – rimtai siekti fikcinių tikslų. Taip pat buvo aptarti agoninio ir mimetinio žaidimo skirtumai.

Tomas Sodeika kalbėjo apie Buberio knygą Aš ir Tu. Kaip Sodeika pats prisipažino, jam rūpėję išsiaiškinti, ar Buberis darąs tą patį, ką ir kiti filosofai, ar nesama jo kalbėjime ko nors, esmingai besiski­riančio nuo „kanoninės“  filosofinės tradicijos mąstymo ar kalbėjimo būdo. Sodeikos nuomone, Buberis iškrinta ar greičiau sąmoningai atsimeta nuo tradicinio filosofinio diskurso, siekdamas atsiriboti nuo „substancinio mąstymo“. Iš lėto skaitėme Buberio mintis: „Pasaulis žmogui yra dvejopas, nes dvejopa yra jo laikysena... “. Toms dviem laikysenoms atstovauja supriešintos žydiškoji ir graikiškoji mąs­tysenos (kaip pavyzdį imant atitinkamai Kūrimo knygą ir joje patei­kiamą Sefyrų medžio aprašymą bei Platono Timają); jų santykis su išsakomu turiniu atitinkamai rimtas ir žaidybinis. Tai, kas graikams tėra „žodžių vaišės“, žydams yra šventų švenčiausias dalykas. So­deika pabrėžė, kad skiriasi ne turinys (kaip tik dažnai aptinkame turinio panašumų), o paties kalbėjimo pobūdis – Timajas seka pa­saką, tarp jo ir jo pasakojamo dalyko tvyro distancija, tuo tarpu žydas dalyvauja tame, ką sako. Graikai būna priešais pasaulį ar šalia jo, tuo tarpu žydai būna pasaulyje, su juo susipynę, todėl ir apie Sefyrų medį kalbama ne kaip apie simbolinį pasaulio modelį, o kaip apie Dievo vardų medį, kreipinių medį. Kreipimosi kalba yra alternatyvi pasakojimo tradicijai. Ar tekstas yra kreipimasis, ar pasakojimas, lemia ne kokie nors formalūs kriterijai, o žmogaus laikysena. Tai atsispindi net hebrajų kalboje – dėl praleistų balsių galima interpretacijų gausa žydų nepribloškia ir negąsdina, mat svarbiausias čia yra pats kreipimosi aktas. Pasak Sodeikos, apie graikus ir žydus Buberis kalba metaforine prasme, o ne kaip apie istorines tautas. Dar buvo kalbėta apie pamatinius žodžius „Aš-Tu“  ir „Aš-Tai“. „Pama­tiniai žodžiai tariami esybe“, anot Sodeikos, ir pasako ne kokį nors dalyką šalia jų, bet steigia būklę (o tai ir yra pagrindinė kreipinio funkcija).

Saulius Žukas pirmoje paskaitoje kalbėjo apie Antano Baranausko 1853–1855 metų dienoraščius, leidžiančius mums stebėti kūrybinės asmenybės atsiradimą. Tuo metu Baranauskas buvo ką tik pradėjęs raštininko darbą ir buvo įtrauktas į rašymą kaip tokį, į bet ko rašymą, į dailyraštinį rašymą. Turinys buvo ne toks svarbus, svarbiau, anot Žuko, buvęs pats rašymo malonumas. Dažnos tokio pobūdžio dieno­raščių ištraukos: „8. Trečiadienis. Rašau pernykščius magazino ži­niaraščius. 9. Ketvirtadienis. Taip pat. 10. Penktadienis. Taip pat. “  Baranauskas siekė, kad kiekviena diena būtų pedantiškai pažymėta, nors jai ir tektų tik pilkas „tas pat“. Darbo dienas skiria ne rašymo turinys ar tematika, o intensyvumas: rašau, rašau truputį, daug rašau. Tuo pat metu Baranauskas ima eiliuoti: kuria eilėraščius mėnesio pabaigai pažymėti, taip pat, pavyzdžiui, sueiliuoja tėvo atsiųstą laiš­ką - čia išryškėja, kad malonumą teikia pirmiausia pats perrašymas. Ankstyvieji Baranausko eilėraščiai - tai jo dienoraščio variacijos. Dienoraščiuose keistai dera abstraktūs pamąstymai ir reportažinis konkretumas („pakartojau skiepus nuo raupų“). Pasak Žuko, juose ryški retorikos ir autentiškumo įtampa. Neaišku, kokiu principu remiantis įvykiai įtraukiami į dienoraštį – kalbant apie miestelio gaisrą paminėtas žuvusiųjų namų, o ne žmonių skaičius. Antroji Žuko paskaita buvo apie Jono Meko filmus ir – iš dalies – apie jo eilėraščius. Žukui svarbu buvo atkreipti susirinkusiųjų dėmesį į tai, kaip iš aplinkos mirgėjimo daromas pasakojimas, į papasakotos is­torijos ir sakymo akto santykį, kaip surasti jungties argumentavimą. Virpantis Meko filmų vaizdas neleidžia atsieti pasakojimo nuo pasakotojo, nuolat primena apie pastarojo buvimą. Mekas savo filmuose palieka tai, kas paprastai iškerpama, tai, kas vadinama vizualiniu triukšmu, pavyzdžiui, jungiamuosius kadrus, nufilmuotus staiga pasukus kamerą. Kaip neatskiriamą sakymo akto dalį Mekas taip pat palieka ir filmuotojo skleidžiamus garsus ir bruzdesius. Sakytojo buvimas, įsiliedamas į siužetą (nors kartais tą buvimą mėginama nuslėpti ar nuslopinti), sukuria papildomų prasmių. Meko filmuose rodomas ne tik pasakojimas, bet ir tai, kaip jis padarytas. Dideliam paskaitos klausytojų malonumui buvo parodyti keli Meko filmai – apie dviejų mažamečių azijiečių smuikininkių pasirodymą ir apie omleto kepimą. Žuko manymu, Mekas režisuoja savaime vykstantį veiksmą, techninius nesklandumus paverčia retorine priemone, patį kūrimo procesą įtraukia į meninį kalbėjimą. Pabaigai buvo aptartas Meko eilėraštis, parodyta, kaip jis atliepia panašias kūrimo nuostatas ir principus.

Reinas Raudas kalbėjo apie laiko teorijas. Rytų ir Vakarų kultūrų laiko suvokimo skirtumus jis iliustravo kalbiniais skirtumais, sa­kydamas, kad Vakarams būdinga T (tema) = R (rema) tipo kalbos struktūra, tuo tarpu Rytams – T => R. Buvo trumpai pristatytas laiko ir kalbos tarpusavio santykio klausimas, neišreikštų, ikikalbinių min­ties struktūrų invertuojamos ir neinvertuojamos sąvokų eilės. Raudas pristatė japonų psichiatro ir filosofo Kimura Bin teorijas ir supa­žindino su įdomia liga – depersonalizacija, kuria sergantis ligonis, be kitų dalykų, nepajėgia suvokti proceso. Kimura Bin teorija remiasi japonų kalbai būdingais darybiniais elementais – mano (daiktui, atlikčiai žymėti) bei koto (žymi procesą). Pagal tai ir laiko suvokimą galima skirstyti į skaitmeninį (mono) – 15.40 ir analoginį (koto) – be dvidešimt keturios. Pastarasis laiko nusakymas depersonalizacijos liga sergančiajam nieko nesako, jis tik nustebtų: „aš klausiu ne kiek laiko bus po dvidešimties minučių, o kiek yra dabar“. Dar buvo apžvelgta Johno Ellis McTaggarto laiko teorija. McTaggartas laiką skirsto į A laiką (ateitis-dabartis-praeitis, atitinka koto), B laiką (iki ir po, atitinka mono) ir C laiką, kuris neturi krypties (dieviškasis laikas). McTaggartas suskirsto raštijos tipus pagal jų santykį su laiku ar, tiksliau, vienu laiko tašku – švente. Literatūros tipai, anot jo, yra šie: 1) Postfestalinė (melancholiko) – istorinės tiesos ieškanti, bio­grafinė literatūra; 2) Antefestalinė (schizofreniko) – utopinė, teorinė literatūra; 3) Intrafestalinė (epileptiko) – grožinė literatūra.

Kęstutis Nastopka pristatė Greimo atliktą Gedimino sapno ana­lizę. Greimo nuomone, Gedimino sapno mite išreikšta lietuvių su­verenumo koncepcija panaši į kitų indoeuropiečių tautų politines ideologijas. Ne vien ideologinėje, bet ir figūratyvinėje plotmėje esama sekvencijų bei motyvų, kuriuos galima lyginti su Romos įkūrimo mitu, su karaliaus įžengimo į sostą ir nušalinimo mitais Indijoje, Romoje, Airijoje. Tai rodo lietuvių mito archajiškumą. Greimas išryš­kina religinį mito pobūdį.

Dalius Jonkus kalbėjo apie Ortegos y Gasseto knygą Masių suki­limas. Pasak jo, tradiciškai nurodoma šios knygos tema – elito ir masių konflikto aprašymas – tėra ledkalnio viršūnė. Gilesnis šios knygos rūpestis – išsiaiškinti, kaip kultūros objektai atsiskleidžia santykyje su žmogumi, o knygos projektas esąs fenomenologinis. Gasseto tikslas – apibūdinti europiečio kultūrinį tipą ir jo santykį civilizacinių principų atžvilgiu. Vienas iš knygoje keliamų klausimų yra šis: ar šiuolaikinis vidutinis žmogus gali pratęsti moderniąją civilizaciją? Knygoje siekiama atskleisti moderniojo racionalizmo krizę, parodyti, kaip išaukštintas mokslas pasirodo nereikšmingas žmogiškojoje realybėje. Gyvenimas Gassetui esąs radikali tikrovė, daiktai suvokiami kaip patirtyje išgyvenami ir subjektyvumo konstituojami reiškiniai. Liberali demokratija ir technikos pažanga kuria saugumo iliuziją – atrodo, tarsi pasaulis savaime tobulėtų. Visuotinis masių įsitikinimas ir pasitikėjimas progresu neigia pačios liberalio­sios demokratijos ir technikos reikiamybę. Žmonių masė neigia tuos pačius principus, kuriuos ji priima kaip prielaidą. Masė nėra socialinė kategorija, tai ne socialinė klasė, o žmonių tipas, viešpataujantis šiuolaikinėje visuomenėje. Ką mes laikome elitu, yra tikrosios masės prototipas – specialistai, technokratai, mokslininkai. Gassetas kves­tionuoja ne patį pasaulio išsiplėtimą, bet žmogaus santykį su tuo išsiplėtimu.

Laurynas Katkus kalbėjo apie Walterį Benjaminą (ypač apie jo tekstą „Meno kūrinys techninio reprodukuojamumo epochoje“) ir žmogų bei meną modernybės epochoje. Kalbėta apie didmiestį ir jame susidarančių „periferinių“  žmonių grupę, apie flaneur tipą, pamėgusį pasažus, kuriais slankioti galima dienų dienas, ir vedantį pasivaikščioti vėžlius. Benjaminas kalba apie mieste patiriamą šoką. Miestas suvokiamas kaip pavidalų spūstis, šokas pertraukia laiko sąmonės tolydumą, tematizuodamas seksualumą ir mirtį. Buvo kal­bama apie patyrimą, išgyvenimą, atsiminimą bei nevalingos atmin­ties fenomeną. Anot Katkaus, moderniosios poezijos paradigma -išgyvenimo išgyvenimas. Geriausiai šoką sugėrė kinas, sugebėjęs šoką iš negatyv(um)o paversti pozityv(um)u. Civilizacinius pokyčius atitinka suvokimo pokyčiai. Kino pranašumas tas, kad jį galima su­vokti esant minimaliai koncentracijai. Pasak Katkaus (ir, anot Kat­kaus, pasak Benjamino), šiandien prisitaikyti prie naujų civilizacijos aplinkybių padedą videoklipai. Kinas esąs simbolinė modernybės išraiška, o modernybė Benjaminui – greičiau jau pabaiga negu lūžis.

Šių eilučių autorė skaitė pranešimą apie Kierkegaard'o netiesio­ginę komunikaciją.

Alfonsas Andriuškevičius kalbėjo apie kelialypį matymą (angl. double image), sąmoningą kelių motyvų sujungimą į vieną (Čiurlionio pušys-stygos). Iš motyvų sujungimo kylanti nauja reikšmė, kurios nebesą galima redukuoti. Andriuškevičius pateikė psichologinių ir psichoanalitinių šio reiškinio interpretacijų. Pavyzdžiui, buvo nu­rodyta Lacano perskyra tarp žvilgsnio ir akies, kurių dialektinėje įtampoje tas pats objektas pasirodąs dvigubu pavidalu. Persiklojantys vaizdiniai tapyboje nėra naujas dalykas (prisiminkime kad ir Arcimboldo), tačiau ilgą laiką tai buvo paraštinis reiškinys, į centrą išsiveržęs su simbolizmu, o ypač suklestėjęs siurrealizme. Savo pasa­kojimą Andriuškevičius lydėjo užsienio ir lietuvių dailininkų darbų pavyzdžiais.

Dalia Zabielaitė skaitė paskaitą apie racionalaus mąstymo ribas ir alternatyvas tradiciniam filosofavimo būdui. Zabielaitė rėmėsi theoria ir praxis priešprieša, atitinkančia graikiškosios ir žydiškosios pasaulėvokos supriešinimą. Graikui teorija pats tikriausias, aktua­liausias gyvenimas. Teorija suponuoja atsietą santykį su pasauliu, kuriam alternatyva yra „gyvas“  pasaulio išgyvenimas. Žydiška lai­kysena – rinktis gyvenimą, būti pasaulyje dialogiškai, situatyviai. Pasaulis esąs ne vien daiktiškojo objektyvumo terpė; jame esame šaukiami ir atsakome. Tik per asmenišką nuostatą galima išgyventi pirmapradi „esamybiškumą“. Filosofai nusigręžę nuo būties pagrin­do ir kurią negyvybingą filosofiją. Esama dviejų tikrovės aspektų -objektyvaus ir ikiobjektinio. Taip pat buvo supriešintas patyrimas ir išgyvenimas. Patyrimas esąs neautentiška būsena ir suponuojąs subjekto-objekto priešpriešą, nedalyvaująs pasaulyje, jame nesą „būtiškojo idealo“. Ikipredikatyvų suvokimo būdą išreiškianti muzika ir „religinis jausmas“. Tik išbuvęs pirmapradį išgyvenimą žmogus gali pradėti mąstyti.

Viešnia iš Prancūzijos Heidi Toelle pasakojo apie indoeuropiečių dievus, trifunkcinę jų veikimo bei įtakų sistemą (pagal Dumezilį). Trifunkcinė sistema yra tokia: 1) Suverenumo (maginis ir juridinis aspektai) sritis; 2) Karo sritis; 3) Gerovės, vaisingumo sritis. Trifunk­cinė dievų sistema atsispindi realiame visuomenės gyvenime. Tri­funkcinę indoeuropiečių dievų sistemą Toelle skleidė indų, skandinavų ir romėnų bei iranėnų mitologijų pavyzdžiais. Pasakojime ryškėjo įvairūs trifunkcinio modelio pritaikymo skirtingose tautose panašumai ir skirtumai. Trečioje paskaitoje viešnia kalbėjo apie he­rojų. Buvo pasakojama apie ne tik erdvėje, bet ir laike nutolusius, tačiau vis dėlto esmingai tam pačiam herojaus prototipui atstovau­jančius indų Šisupalą, skandinavų Starkatherą, graikų Heraklį. Vėlgi buvo išryškintas variantiškas sutapimų ir skirtumų pasiskirstymas.

Turbūt didžiausio pasisekimo sulaukė gyvas ir nuotaikingas Vla­dimiro Tarasovo pasakojimas apie muzikines-vizualines instaliacijas, atliktas drauge su Kabakovu (ir be jo). Pasakojimas buvo gausiai iliustruotas skaidrėmis bei muzikiniais įrašas.

Na, o be kitų pramogų ir linksmybių, buvo rašomos ir bendros eilės. Sykį laukiant į paskaitą vėluojančiųjų buvo sukurtas ir pir­mas „Baltų lankų“  eilėraštis (kiekvieną eilutę sukūrė kitas žmogus): „Sūrutis / Cukrutis / Surūgo / Krūtys karutyje / Kruta / [Puš] “. Jis, kaip ir daugelis šiuolaikinės kūrybos pavyzdžių, suvokiamas ir prasmingas tik pašvęstiesiems.

Jolita Adomėnienė