Kas yra semiotika?

 Semiotikos ( gr. σῆμα – ženklas) terminą 1690 m. pirmąsyk pavartojo anglų filosofas Johnas Locke’as. XX a. susiformavo dvi skirtingos semiotikos mokyklos – amerikinė ir europinė.

Amerikinės semiotikos ištakos – Charleso Sanderso Peirce’o (1837-1914) loginiai tyrinėjimai, kuriuos susistemino, apibendrino ir išpopuliarino Charlesas Williamas Morrisas.

 Peirce‘o semiotika yra sudėtinga ženklų taksonomijos ir kombinatorikos sistema. Amerikinės semiotikos pradininkas suprato semiotiką kaip discipliną, galinčią aprašyti visus reikšminius procesus neatsižvelgiant į laiko, erdvės ar interpretacinius  apribojimus. Jis  išskyrė tris ženklų tyrinėjimo sritis: gramatiką, logiką ir retoriką. Gramatika tyrinėja formaliąsias ženklų savybes ir jų pateikimo modelius, logika – būdus, kuriais ženklai yra naudojami informacijai apie tam tikrą objektą perteikti. Retorika tyrinėja ženklų, kuriais norima išreikšti teiginius, vartojimo būdus ir praktikas tam tikroje bendruomenėje. Vėliau Charlesas Morrisas šį skirstymą pervadina į sintaksę, semantiką ir pragmatiką.

Schematiškai Peirce‘o ženklą galima pavaizduoti kaip trikampį, susiejantį ženklą (reprezentameną), ženklinamąjį objektą (referentą) ir kognityvinį jo atitikmenį suvokėjo sąmonėje (interpretantę). Peirce‘as skiria tris reikšmės atpažinimo pakopas. Pirmoji pakopa – pirmybė (firstness) nurodo prasmės skaidymo galimybę, slypinčią dar nesuskaidytoje visumoje. Antroje pakopoje – antrybėje (secondness) nuo belaikės esaties pereinama prie teigimo, suponuojančio kažko kito neigimą. Trečioji semiozės pakopa – tretybė (thirdness) užbaigia reikšmės pažinimą sprendimu. Tris reikšmės pažinimo pakopas atitinka trys ženklų tipai: ikona (pirmybė), indeksas (antrybė), simbolis (tretybė). Ikoninis ženklas grindžiamas ženklo ir ženklinamojo objekto panašumu, indeksas – ženklo ir ženklinamojo objekto gretybe. Simboliniame ženkle ženklo ir ženklinamojo objekto ryšys nustatomas vartotojų susitarimu nepriklausomai nei nuo panašumo, nei nuo realios gretimybės. Visuotinumas, slypintis simbolinio ženklo prigimtyje, leidžia išreikšti tai, kas dar nežinoma. Tobuliausiais Peirce‘as vadina tuos ženklus, kuriuose ikoniškumo, indeksualumo ir simboliškumo požymiai padalyti po lygiai.

Europinės semiotikos išeities taškas Ferdinando de Saussure’o (1857-1913) kalbos ženklo teorija ir ja grindžiamas semiologijos – kitų ženklų sistemų aprašymo – projektas. Skirtingai nei Peirce‘as, Saussure‘as apibrėžia ženklą kaip dvilypį vienetą – išraiškos plotmės (signifikanto) ir turinio plotmės (signifikato) vienovę.  Jo ženklo sampratoje nelieka vietos nekalbiniam referentui. Referento problema yra nuolatinis europinės ir amerikinės semiotikos šalininkų ginčo objektas.

Paryžietiškoji Algirdo Juliaus Greimo (1917-1992) suburta semiotinė mokykla remiasi Louiso Hjelmslevo modifikuota Sausure’o teorija, papildydama ją Vladimiro Proppo pasakojimo sintaksės, Romano Jakobsono fonologijos, Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologijos idėjomis. Nuo Saussure’o einanti kalbos samprata per rusų formalizmą ir Prahos struktūralizmą veda ir į Tartu-Maskvos mokyklą, pirmiausia siejamą su Jurijum Lotmanu (1922-1993).

Greimo semiotika, kitaip nei teigia Tarptautinių žodžių žodynas, nėra „mokslas, tiriantis ženklus ir ženklų sistemas“. Kalba laikoma ne ženklų sistema, o reikšmės struktūrų junginiu. Tekstas yra ne ženklų sąveikos vieta, o ištisinė reikšmė. Greimo semiotika tiria tai, kas yra prieš ženklą ir po ženklo. Neapsiribodama ženklų sistemos aprašymu, ji suvokia reikšmę kaip procesą.

Pagrindinė semiotinės analizės procedūra – skirtumų tarp reikšmės elementų konstatavimas ir tų skirtumų vertės nustatymas. Analizuojamuose tekstuose išskiriamos kelios reikšmės pakopos arba reikšmės lygmenys: diskursinis, naratyvinis ir loginis-semantinis. Pastarąjį Greimas schematiškai išreiškia semiotiniu kvadratu. Remiamasi prielaida, kad generatyviniame reikšmės take nuo abstrakčiausių loginių priešpriešų („elementariųjų reikšmės struktūrų“) per naratyvines programas, aktantų santykius einama prie paviršinio diskursinio lygmens – konkretaus teksto figūrų. Analitiniame reikšmės pagavos take tomis pačiomis pakopomis pereinama atvirkštine tvarka.

Suvokdamas reikšmę kaip pasakojimą, Greimas aprašo reikšmių transformacijas pagal Proppo atskleistą mitinio pasakojimo modelį. Į naratyvinę schemą įrašoma „gyvenimo prasmė“ ir trys esminės jos instancijos – pasakymo subjekto išbandymai. Kvalifikacinis išbandymas, subjektui suteikiantis galėjimą veikti, išveda jį į gyvenimą. Lemiamasis išbandymas, sujungiantis subjektą su vertės objektu, konkrečia veikla realizuoja subjekto galias. Šlovinamasis išbandymas subjektui suteikia pripažinimą, įprasmina jo veiklą, veiksmo subjektą paverčia būsenos subjektu. Paaiškėjo, kad tos pačios naratyvinės gramatikos taisyklės galioja įvairioms reikšmės raiškoms: literatūros ir dailės kūriniuose, Evangelijos parabolėse, etinėse nuostatose (iššūkis), aistrų proveržiuose (pyktis), jomis grindžiami net kulinariniais receptai.

Plečiantis problematikai, Greimo semiotika pasuko nuo veiksmo į būsenos semiotiką, nuo tolydumo prie netolydumo, nuo objekto prie subjekto, nuo pasakymo link sakymo, nuo žmogaus veiksmų prie jausmų.

Veiksmo semiotika grindžiama subjekto ir vertės objekto santykių transformacija. Kanoniškas pasakojimas prasideda subjekto ir vertės objekto disjunkcija, o baigiasi konjunkcija: SՍO→ SՈO. Pasaulis suvokiamas kaip netolydus, sudarytas iš opozicijų. Būsenos semiotika pristabdo veiksmo programą. Šiuo atveju naratyvinės programos pagrindas – nebe atliktis, o modalinė subjekto kompetencija: norėjimas, gebėjimas veikti. Bandoma aprašyti modalinių būsenų nestabilumą, moduliacijas, bangavimą. Greimo ir Jacques‘o Fontanille aprašytoje pasijų semiotikoje įtampos laukas tarp subjekto ir objekto apibūdinamas tensyvumo sąvoka, įtraukiančia du matmenis: intensyvumą ir ekstensyvumą. Kokybinius elementariųjų reikšmės struktūrų skirtumus pakeičia kiekybiniai: ritmo variacijos arba intensyvumo kitimas.

Greta „tensyvinės semiotikos“, linkstančios į griežtą mokslinę metakalbą ir asketišką schematizmą, pogreiminėje semiotikoje ryškėja „estezinė“ kryptis, plėtojanti Greimo studijos „Apie netobulumą“ įžvalgas. Ši kryptis ryškina kokybinius jutimiškų reikšmės apraiškų skirtumus, jų jausminį „užkrėtimą“, jutimines ritminių ar intensyvinių variacijų pasekmes, kurios lydi, sustiprina ar modeliuoja pamatinių kokybinių skirtumų žaismą. Tokiuose tyrinėjamuose estezė suvokiama kaip ypatinga jutiminė patirtis, vienkartinis pasaulio atsiskleidimas, nepriklausantis nuo išankstinių kodų. Per estezę atsiveria tiesioginė daiktų esatis, tiesioginis jutiminis santykis su aplinka, neslegiamas išprotauto žinojimo. Atsirandanti prasmė priklauso nuo subjekto gebėjimo priimti jam atsikleidžiantį pasaulį.

Lotmanas, kurdamas savo semiotiką, iškėlė meno kaip kitos, svetimos, kalbos problemą. Meno kalbos ir natūraliosios kalbos santykiams, jų panašumams ir skirtumams aptarti jis įvedė antrinės modeliuojančios sistemos terminą, tapusi savotiška Tartu mokyklos emblema.

Antrinėmis modeliuojančiomis sistemomis Lotmanas siūlė vadinti kalbos ženklų pavyzdžiu tvarkomas komunikacines struktūras, veikiančias kaip natūraliosios kalbos (pirminės sistemos) antstatas. Joms priskiriamos ir žodinės raiškos (mitai, religiniai ar etiniai tekstai, literatūra), ir nežodiniai reikšmės dariniai (ritualai,papročiai, muzika), ir simbolinės (architektūra, lyrika, abstrakčioji dailė) ir ikoninės (figūrinė dailė, mimetinė literatūra) sistemos. Šis terminas, susiedamas procesą (dalyvis „modeliuojančios“) ir „sistemą“, yra artimas prancūzų semiotikų diskursui, kuris apibrėžiamas kaip „sistemą suponuojantis procesas“. Reikšmė, atsirandanti pirminei ir antrinei sistemai veikiant vienai kitą, suvokiama kaip dinamiškas judesys.

Lotmanas (kitaip nei Greimas) nepaliko vieningą metakalbą įtvirtinančio terminų žodyno. Tie patys terminai jo paties ir jo bendradarbių straipsniuose vartojami įvairiomis prasmėmis. Ieškant mokslinės metakalbos, bendroms įvairioms humanitarinėms disciplinoms, orientuojamasi į struktūrinę kalbotyrą ir anuomet madingą kibernetiką. Literatūros (ir kitų menų) kūriniai aprašomi kaip pranešimai – tekstai, išreikšti komunikacijos partneriams bendra kalba, Jos kodas atpažįstamas iš dvišalių teksto elementų santykių – diferencinių nuotolių tarp struktūrą sudarančių terminų. Universaliais teksto aprašymo principais laikoma lygmenų hierarchija ir dvinarės opozicijos kiekviename lygmenyje. Kaip natūralioji kalba aprėpia visą kultūrą, taip imanentinis, nuo užtekstinės tikrovės atskirtas tekstas modeliuoja visatą. Daugiamatė ir beribė pasaulio erdvė, suglausta į dvimatę ir ribotą teksto erdvę, tampa specifine to teksto kalba.

Vėliau požiūrį į tekstą kaip kalbos apraišką Lotmano semiotikoje keičia teksto, kuris pats kuria savo kalbą, samprata. Tekstas vertinamas ne kaip uždara, savaranki, sinchroniška sistema, o kaip pasakymas, neatsiejamas nuo sakymo situacijos ir sakymo atminties, išsaugotos vidinėje pasakymo struktūroje. Nuo antrinių modeliuojančių sistemų aprašymo einama prie kultūros semiotikos. Kultūra, aprašoma kaip metakalba, suvokiama kaip kolektyvinis intelektas, kompensuojantis individualios sąmonės nepakankamumą.

Naujas reikšmes generuoja asimetrinės struktūros. Esminiais semiosferos – erdvės, kurioje vyksta semiozė – bruožais Lotmanas laiko ribiškumą ir netolydumą. Kaip gyvi organizmai perkeičia saulės energiją į gyvybinius procesus, taip semiosfera į savo kalbą verčia nesemiotinio užribio tekstus, duotybes paverčia pranešimais, entropiją – informacija. Vidinėje semiozės erdvėje išsiskiria intensyvūs semiozės branduoliai ir ekstensyvi periferija, įtampos židiniai ir atvangos laukas, rungiasi trauka ir atostūmis. Grandininė semiozės reakcija virsta informacine minties energija.

Semiosferos atsiribojimas nuo aplinkinės užsemiotinės erdvės leidžia gretinti tekstų ir asmenybių semiotines charakteristikas. Bet kurio lygmens tekstą galima apibūdinti kaip semiotinę asmenybę, o asmenybę bet kuriame sociokultūriniame lygmenyje vertinti kaip tekstą. Semiotinei asmenybei būtinas partneris – kitos sąmonės atstovo, kitaip skaitančio pasaulį ir tekstus, simuliakras. Asmenybių sąveika keičia abu dialogo partnerius. Kita sąmonė, paneigdama save, liaujasi buvus kita, o save su semiosferos branduoliu tapatinantis subjektas, veikiamas kitą, liaujasi buvęs savimi. Dialoginė semiosferos samprata artima Greimo sekėjų estezinei semiotikai.