Studentų ir absolventų atsiliepimai
Miglė Anušauskaitė,
komiksų autorė, Judaikos tyrimų centro Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyriausioji metodininkė-tyrėja
Semiotikos magistrantūra buvo vienas laimingiausių etapų mano gyvenime. Labai apsidžiaugiau, atradusi sritį, kur anksčiau turėtos žinios tapo paskatinimu naujiems įgūdžiams įgyti. Ir ne tik tai: studijos leido sąmoningiau suvokti ryšį tarp vaizdo ir teksto, lavinti analitinį mąstymą, be to, paskatino susidomėjimą kalbomis, kuris mane ir atvedė prie dabartinio labai mėgstamo darbo - judaikos tyrimų, katalogavimo ir viešinimo.
Nors dažnai sakau, kad semiotikos studijų nauda pasijunta netiesiogiai – per bendrą pasaulio suvokimą, o ne konkretų įgūdį – pati studijų metu įgytas žinias tiesiogiai panaudojau piešdama komiksų knygą “Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (2017m, leid. „Aukso žuvys”). Knyga laimėjo 15min Metų knygos premiją lietuvių autorių kategorijoje ir premiją Knygos meno konkurse, išleisti trys jos tiražai.
Paprastai piešiu apie tai, kuo domiuosi - literatūrą (nuo 2013 m. komiksų rubrika "Šiaurės Atėnuose"), kiną (nuo 2014 m. rubrika "kulturpolis.lt"), istoriją (kartu su Gerda Jord nupiešta knyga "10 litų", 2014 m., leidykla - "Aukso žuvys"), taigi natūralu, kad semiotika tapo natūralia mano kūrybos dalimi ir greičiausiai ja išliks.
Dmitrij Gluščevskij,
Europos kino forumo „Scanorama“ programos sudarytojas, A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantas
Semiotikos magistrantūros studijas pradėjau gavęs filosofijos bakalauro laipsnį Vilniaus Universitete. Sudomino du aspektai: žinojau apie galimybę lygiomis teisėmis įsitraukti į akademinę diskusiją su dėstytojais, taip pat apie laisvę, suteikiamą studijų metu renkantis semiotikos pritaikymo sritį. Neatsitiktinai šias studijas renkasi ne tik filologai, bet ir menininkai, filosofai, scenografai, architektai, komunikacijos specialistai.
Lūkesčiai pasiteisino. Baigiamąjį darbą rašiau apie beprasmybę, iš esmės kritikuodamas vos įvaldytus įrankius. Nieko sau, kai pagalvoji, bet niekam nekliuvo. Tačiau tai – akademiniai interesai. Be jų studijų metu glaudžiau suartėjau su sena simpatija – kinu. Pradėjau aiškiau matyti struktūrinius filmų ypatumus, uždarbiavau rašydamas apžvalgas į kultūrinę spaudą. Kartą pamatęs, kad Europos šalių kino forumas „Scanorama“ ieško programos sudarytojo – aplikavau. Priėmė greitai: pasirodo, skaitė mano tekstus.
Dabar, be „Scanoramos“ programos sudarymo, kartu su bičiuliu kuruoju ankstyvojo kino festivalį „Pirmoji banga“, lankausi saulėtuose Kanuose ir vėjuotame Berlyno kino festivalyje. Sumeluočiau pasakęs, kad visada norėjau dirbti kine ir sąmoningai įgyjau tam tinkamiausią išsilavinimą. Tačiau lygiai tokia pati netiesa būtų pasakyti, kad ir be semiotikos būčiau atsidūręs ten, kur esu dabar.
Andrius Grigorjevas,
IDEA GROUP strategijos vadovas, VU Komunikacijos fakulteto ir „Atomic garden“ reklamos mokyklos dėstytojas
2009 m. baigęs semiotikos studijas, pradėjau konsultuoti įmones komunikacijos ir prekių ženklų kūrimo klausimais. Šiuo metu IDEA GROUP Baltijos šalių integruotos komunikacijos agentūrų tinkle dalyvauju kuriant prekių ženklų strategijų projektus, domiuosi prekių ženklų tyrimo metodologijomis ir reklamos semiotika. Semiotikos studijų metu įgytas analitinis mąstymas, netikėtai pačiam sau, tapo visų vėlesnių mano darbų pagrindu. Studijose naudingiausia buvo ne pats tyrimų ir diskusijų objektas, bet kalbėjimo apie jį būdas.
Justinas Dūdėnas,
ekspozicijų architektas, UAB „Ekspobalta“
Dirbant kasdienį architekto darbą, vis nedavė ramybės mintis, kad tiesiog mokėti projektuoti yra per maža. Norėjau suprasti, kaip architektūra veikia kultūros lauke, kokias prasmes ji įgauna už įprastų gražu-negražu ir patogu-nepatogu ribų. Dėl to pasirinkau studijas A. J. Greimo centre, garsėjančiame atvira akademine dvasia. Klausimų radau daugiau nei atsakymų, tačiau semiotikos studijos paklojo gerus pamatus platesniam kritiniam mąstymui ir suteikė kompetencijų bei ūpo tolimesniam domėjimuisi. Drąsiai rekomenduoju visiems prasmės ieškotojams.
Emilija Visockaitė,
savaitraščio „Literatūra ir menas“ literatūros kritikos skilties redaktorė
Semiotikos studijos mano gyvenimą pakeitė įvairiais būdais, labiausiai, žinoma, pasistengė čia sutikti žmonės – ir dėstytojai, ir studentai. Nemažai jų tapo „Literatūros ir meno“ autoriais. Tačiau semiotika veikia ir kur kas paslaptingiau. Vienas kurso dalykas buvo skirtas A. J. Greimo atliktos G. de Maupaussant‘o novelės „Du draugai“ analizei – novelė užima 6, analizė beveik 250 puslapių. Po visą semestrą trukusių diskusijų apie šį tyrimą pradėjau naujai žiūrėti į kitų ir savo pačios tekstus. Rašydama recenzijas „Literatūrai ir menui“ išmokau vengti abstrakčių filosofavimų ir knygos esmę bei vertę atspėti iš smulkiausių detalių. Džiugiausia, kad dėl tokio optikos pasikeitimo apskritai tapo lengviau įveikti baltą lapą ir parašyti pirmąjį sakinį.
Dr. Lina Michelkevičė,
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslo darbuotoja, kultūros ir mokslo projektų vykdytoja, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė
Semiotikos magistrantūra, kurią baigiau 2007 m., man tapo tarpdisciplinine platforma, leidusia peršokti nuo kalbos ir literatūros studijų Vilniaus universitete į menotyros doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Semiotinis žvilgsnis, išugdytas įvairialypėje politologų, filosofų, sociologų, menininkų ir meno tyrėjų kompanijoje, skatina mane abejoti stabiliomis reikšmėmis, nuolat „kapstytis giliau“. Dirbu dėl savęs: tiriu tai, kas rūpi man pačiai, pati pasirenku įdomius bendradarbius. Paskutinis mano projektas buvo vaikų dailės mokyklų tyrimas, kuriame kartu su kolegomis sociologe ir menotyrininku rengėme kūrybines dirbtuves dailės mokyklų mokiniams, kalbindami mokytojus domėjomės, kaip dailės mokyklos dalyvauja kultūroje ir visuomenės gyvenime.
Ksenija Murašova,
jungtinės KU, ŠU, VDU ir LKI doktorantūros doktorantė
Pradėjusi semiotikos mokslus, sunkiai galėjau įsivaizduoti, kad juos įmanoma sėkmingai baigti. Tačiau, pasirodo, kad ir kaip būtų sunku, tai įveikiama! Šiuo metu pati dėstau Klaipėdos universtitete. Aišku, tai galima daryti ir be semiotikos, bet su ja – žymiai įdomiau. Gali įvairiai struktūruoti paskaitas, pastebi daugybę detalių, pamatai ryšius tarp reiškinių ir gebi kitų dėmesį į juos atkreipti. Tai veikia ir visame gyvenime – išmoksti pamatyti. Tiesiog reikia suvokti, kad semiotika – tai metodas, kurį gali taikyti ten, kur tau pačiam įdomiau. Ir bonusas – semiotika labai pagreitina mąstymą!
Neringa Černiauskaitė,
meno kritikė, kuratorė; jos rašiniai publikuojami tarptautiniuose meno žurnaluose Artforum, Mousse Magazine, Parkett.
Chaotiškame informacijos sraute įžvelgti pasikartojimus ir pertrūkius ir taip konstruoti prasmingus tekstus – tai vertingiausia priemonė irtis į priekį. Semiotikos studijos Vilniaus universitete šį gebėjimą įdiegia su įstabia kompetencija. Jos suteikė visą rinkinį naudingų instrumentų ne tik skvarbiai semiotinei analizei, bet ir papildomiems „įdieginiams“ filosofijos, literatūros ir net vizualinės komunikacijos lobynuose. Semiotikos studijos pastūmėjo mane kuratorystės studijoms Bard koledže Niujorke. Jas baigusi, drauge su menininku Ugnium Gelguda surengiau arba dalyvavau parodose Moderna Museet Malmėje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, CCS Bard/Hessel Museum of Art Niujorke, ar/ge kunst muziejaus galerijoje Bolzane (Italijoje).
Albinas Šorys,
Salmano Rushdie, Marilynne Robinson, Travanian ir kitų autorių knygų vertėjas
Nors, ko gero, semiotiką paprasčiausia suvokti kaip įrankį ar, veikiau, visą įrankių arsenalą, skirtą reikšmės paieškoms, ji nėra grynoji metodologija. Ją vertėtų vadinti minties mokykla: ji išsklinda į daugelį, net su ja tiesiai nesusijusių profesinių, o gal netgi gyvenimo sričių. Man semiotika, kaip suvokimo tinklelis, padeda kasdien spręsti su literatūros vertimu susijusius klausimus. Ji leidžia išversti tekstą ne vien į skaitytojui suprantamą kalbą, bet ir adaptuoti jo kultūrinį matmenį. Semiotikos studijų metu įgyti įgūdžiai padeda suprasti teksto reikšmių ribas, sąmoningai rinktis drąsesnius atitikmenis, nesibaiminant suardyti pirminio teksto reikšminio audinio. Perfrazuodamas vieną įžymų virėją, galėčiau pasakyti taip: galbūt semiotika neišgelbės žmonijos, bet jos dėka galime žvelgti sąmoningiau ir skaidriau į pasaulį, o nuo to pasidaro geriau visiems.
Jovita Bružienė,
vyresnioji programuotoja, UAB Affecto Lietuva
Mano neakivaizdinė pažintis su semiotika prasidėjo studijuojant informatiką VU Matematikos ir informatikos fakultete. Nuo Naugarduko gatvės žiūrėdavau į dauboje įsitaisiusį senąjį miestą ir jaučiau, kad dirbtinių kalbų ir jomis parašytų tekstų mokslai nuo natūraliųjų kalbų studijų nutolę ne labiau nei naujamiestis nuo senamiesčio. Baigusi informatiką įstojau į semiotiką. Semiotika išmokė kitaip žvelgti į tekstus, matyti ne tik paviršines reikšmes, bet ir giliąsias tekstų struktūras, jų logiką, lavino įžvalgą, kurios prireikia tiek kasdieniame gyvenime, tiek darbe (aiškinantis užsakovų poreikius, projektuojant ir kuriant programų sistemas).
Rinkdamasi magistro darbo temą vengiau struktūrinei analizei įprastų sričių (kino, reklamos, literatūros). Norėjosi pademonstruoti dar neišsemtas semiotikos galimybes. Pasirinkau tyrinėti XVII a. LDK žemėlapį – tekstą-iššūkį, prie kurio iš pradžių nė nežinojau kaip prieiti. Studiją teigiamai įvertino kartografų bendruomenė. Analizę pristačiau keliose konferencijose, o Lietuvos mokslo taryba finansavo studijos leidybą.
Linas Šlepetys,
SEB banko UNIX sistemų administratorius
Universitete pirma įgijau informatiko išsilavinimą, tačiau tiek darbe, tiek kitur papildomų gebėjimų, pasitikėjimo ir gyvumo man daugiau suteikė dveji ypatingi semiotikos studijų metai. Analizuoti ir suprasti bet kokius uždavinius bei komunikuoti idėjas greta esantiems po šių mokslų man žymiai lengviau. Jei iš dviejų užbaigtų magistrantūrų man būtų leista pasilikti tik vieną, o kita būtų ištrinta iš mano atminties, nedvejodamas pasilikčiau semiotiką.
Mindaugas Vokietis,
Computer Science Corporation IT sprendimų architektas
Ar einu į teatrą, ar klausausi koncerto, ar sėdžiu su draugais prie pietų stalo, mano mintis žadina įvairiausi bendravimo tipai ir formos. Man semiotika – ne aiškūs standartai ar jau paruoštos priemonės vienai ar kitai užduočiai atlikti. Semiotika – tai gebėjimas matyti pasaulį aiškiau, mokėjimas klausti ir jausti tuo pat metu. Ji padeda suprasti kitus, lengviau pajusti reikšmingą pauzę, atpažinti vertingą pastebėjimą ar perduoti paprastą ir tikslią žinutę. Semiotikos dėka mano santykis su aplinka pasidarė sodresnis, įgavo daugiau spalvų ir kvapo, tapo reikšmingesnis.