Akademinė „Baltų lankų“ studijų savaitė (2002)

Šiemetinė akademinė „Baltų lankų“ studijų savaitė Druskininkuose buvo skirta jausmų ir vaizdų temai.

Pirmąją dieną pradėjo Leonidas Donskis su pranešimu „Sąmokslo teorija: nematomoji tvarka ir begalinė manipuliacija“, parengtu būsimos knygos Neapykantos formos pagrindu. Pranešime buvo užsimota atskleisti sąmokslo „teorijos“ - „paranojiškų svaičiojimų“, arba „parateorinio konstrukto“, - istorinę raidą ir veikimo modelį. Visuotinio sąmokslo teorija, ypač sustiprėjusi po Prancūzų revoliucijos, pagrindiniu savo taikiniu rinkosi žydų tautą, literatūrinių falsifikatų pagalba sukurdama tokias gajas mitologemas kaip žydų sąmokslas, Siono išminčių protokolai ir pan. Sąmokslo teorija yra grindžiama begalinės manipuliacijos idėja, priklausančia deterministiniam mąstymui. Donskio apibendrinimu, ši teorija - vienas unikalių konstruktų, rodančių, kad archajiškos idėjos neišnyksta, o transformuojasi ir tampa aktualios istorinio dvilypumo ar neaiškumo laikotarpiais. Neaiškumas kelia nepasitikėjimą, dvilypumo baimę, suformuojančią dviprogramį mąstymą. Po pranešimo kilusiose diskusijose užsimezgė semiotinis „sąmokslas“ - mėginta nustatyti sąmokslo naratyvinę sintagmą, galinčią padėti atskleisti universalų sąmokslo veikimo modelį. Dar tą patį vakarą šį darbą tęsė iniciatyvinė grupė.

Taip pat buvo išklausyti dar du pranešimai. Savo trijų pranešimų ciklą „Apie atvaizdus“ pradėjo Arūnas Sverdiolas. Jis apibendrino Vilniaus dailės akademijoje rengto seminaro „Atvaizdo prigimtis“ rezultatus, akcentavo vieną probleminį aspektą: meninį atvaizdą ir jo refleksiją tradiciniame meno apmąstyme. Pirmuoju tokio apmąstymo pavyzdžiu buvo pasirinktas Plinijaus pasakojimas apie tapybos atsiradimą ir tuo pagrindu aptarti pagrindiniai meninio atvaizdo kūrimo elementai: intencija (būsimos nesaties įveika), laiko struktūra (dabarties akimirkos projektavimas į ateities perspektyvą), pačioje gamtoje egzistuojančios regimybės sudvigubinimo sąlygos.

Kitą visus klausytojus etimologinių paralelių virtuoziškumu sujaudinusį pranešimą „Greimas ir Palemonas“ skaitė Kęstutis Nastopka. Jis apžvelgė Algirdo Juliaus Greimo pastangas rekonstruoti lietuvišką mitą remiantis ne tik Vilniaus įkūrimo, bet ir kitais su valstybės kūrimu susijusiais mitais -Palemono, arba romėniškosios lietuvių kilmės, mitu. Lyginant V. Toporovo ir A.J. Greimo atliktas Vilniaus įkūrimo mito analizes („indėniškąją“ ir „romėniškąją“) pasirodė, jog pirmasis tyrinėtojas šį mitą skaito kaip svarbiausio indoeuropiečių mito apie griausmavaldį versiją. Tuo tarpu Greimas jį analizuoja Europos mitų apie miestų įsteigimą kontekste ir traktuoja dvejopai - kaip karaliaus įšventinimo ir kaip miesto įkūrimo mitą. Tai liudija „romėnišką“ lietuviškųjų mitų sluoksnį, kurį, atpažindamas konkretų mitinį kodą, Greimas papildo kronikinio pasakojimo apie Palemoną, sudaryto iš įvairių istorinių vardų, analize. Jo mintis, kad kronikinė istorija, turėdama mitinę dimensiją, yra sykiu ir „teisinga“, ir „neteisinga“, vedė prie išvados, kad lietuviai, būdami krikščionys, Gedimino mitu iš esmės perteikė trifunkcinę pagonišką struktūrą.

Antrąją dieną pradėjo Sverdiolas. Jo pranešimo metodologiniai paaiškinimai bei pabarimai atliko tarsi rytinio pamokslo funkciją: esą reikia apsivalyti („nušluoti aikštelę“) nuo visokių dekoratyvių atskirybių. Tik tada bus galima eiti toliau - išryškinti pasaulio vizualumo modusų „grynąją struktūrą“. Buvo išskleisti vaizdavimo ypatumai šešėlio, veidrodžio, camera obscura, fotografijos, įspaudo atvejais, kai yra dvi privalomos regimybės sąlygos - šviesa ir reginti akis.

Jolita Liškevičienė aptarė embleminio vaizdo ypatumus remdamasi miles christianus pavyzdžiu. Nagrinėdama LDK baroko epochoje sukurtas emblemas, pranešėja analizavo paradoksalią klūpančio ir besimeldžiančio Kristaus kareivio figūrą, kurioje matyti pastanga įtraukti vidujybės kategoriją į kario įvaizdį, įtikinti, kad pamaldumas pasiekiamas per karingumą.
Senosios bažnytinės dailės nagrinėjimą tęsė Tojana Račiūnaitė - ji atskleidė šventųjų kaulų, t.y. relikvijų, grožį. Pagrindinė problema, susijusi su jų traktavimu, yra ta, kad relikvijų, kaip šventojo kūno liekanų, reikšmė nėra savaiminė; ją sudaro autentiškumą liudijantys bei palaikantys pasakojimai, aprašymai, paveikslai. Tam tikslui buvo kuriamas ir puošnus relikvijų apdangalas (relikvijorius, stiklinis šventojo karstas, pomirtinė kaukė), susiformavo tam tikra relikvijų pateikimo bažnytiniame mene tradicija. Tikintiesiems relikvijų vertę sudaro tai, kad kankiniai ir šventieji savo kūnais esti Kristaus kūno dalys, o jų kūno dalys savo ruožtu reprezentuoja visumą - paties šventojo dvasios dalyvavimą. Taigi tikinčiojo sąmonėje šventųjų kaulų grožį sudaro jų tikrumas - šventumo amžinybės garantas, ir tik po šio verifikacijos veiksmo eina asmeninis prisilietimas prie šventybės. Šiame asmeniniame santykyje su relikvija slypi dvi galimybės: pirmoji yra būtinas konkrečios relikvijos buvimas ir reglamentuota žiūrėjimo į ją praktika. Kita galimybė nereikalauja relikvijos esaties, nes tikima, kad šventumas ar amžinybė esti visur, ją galime patirti kad ir iš susikryžiavusių smilgų sudarytos kryžiaus figūros.

Dienos pabaigai paliktas Donskio pranešimas „Organizuota neapykanta ir jos interpretacijos moderniojoje filosofijoje ir literatūroje“ buvo kiek modifikuotas atsižvelgiant į minėto vakarykščio „sąmokslo“ užuomazgas: buvo patikslinta sąmokslo „teorijos“ teoriškumo problema, susieta su pagrindine tema -organizuota neapykanta. Kalbėta, kad neapykanta yra akla -ji pati susirandanti ir konkretizuojanti savo objektą. Organizuotos neapykantos atsiradimą Donskis aiškino individo sąmonėje įvykstančiu kultūros segmentų konfliktu, sukeliančiu neaiškumą ir nesugebėjimą sutaikyti šiuolaikinio pasaulio prieštaravimus. Savi-neapykantos pavyzdžiai ir organizuotos neapykantos analizė G. Orwello, E. Zamiatino ir kitų kūriniuose parodę, kad neapykantos struktūra visada susiranda objektą, tai lengvai objektus keičianti struktūra (organizuotos neapykantos atveju ši struktūra yra dirbtinis konstruktas).

Antrąją dieną turėjęs užbaigti Donskio pranešimas nebuvo paskutinis, nes semiotikų bei jiems prijaučiančiųjų pulkelis pristatė per parą sukurtą semiotinę sąmokslo sintagmą. Ji buvo palyginta su A.J. Greimo centre per semestrą nukalta ir nugludinta pykčio sintagma, kurios paskutinę fazę sudaro neapykantos susiformavimas, skatinantis ir sukeliantis agresiją - keršto programos sukūrimą ir įgyvendinimą. Atitikus „turiniui ir formai“, buvo pasiekta „kančių pusiausvyra“ - visi gavo ko norėję ir išsklido po kurorto šventės renginius.

Trečiąją studijų savaitės dieną vėl pradėjo Sverdiolo pranešimas apie atvaizdus. Buvo atsigręžta į tai, kas kalbant apie šešėlius bei atvaizdus tradiciškai laikoma pamatiniu dalyku -Platono dialogus, kuriuos pamėginta perskaityti naujai - ne kaip „didžio filosofo“, o kaip „regimybės analitiko“ tekstus. Dailininko veikla čia nusakoma kupina įtampos „atvaizdavimo“ ir „sukūrimo“ sąvokų sinonimika. Menininko darbas -tai demiurgo veikimo pamėgdžiojimas, tačiau, įvertinus paties pasaulio regimybės kūrimo priemones, pasirodo, kad tai visai lengvas darbas. Svarbiausia, kad pamėgdžiojimas reiškia neišvengiamą įsivėlimą į pamėgdžiojamąjį pasaulį. Regimybės analizė atskleidė „dualų“ Platoną: vienas yra „šešėlių Platonas“, negatyvus regimybės atžvilgiu, o kitas Platonas - tas, kuris nagrinėja regimybės gradacijas, kelia klausimą, ar regimybė yra tikrovės, ar neregimybės priešybė, ir priima visą regimybės įvairovę.

Antrajame savo pranešime Račiūnaitė kalbėjo apie stebuklingą atvaizdą ir stebuklo atvaizdą. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas pastarajam aspektui, išplėtotam pasitelkus stebuklingosios Gidlų (Lenkija) Mergelės Marijos statulėlės pavyzdį, jos sakralizavimą vaizduojantį tapybos darbą. Šio devynių vaizdų-scenų paveikslo analizė atskleidė, kad centrinio vaizdo santykis su periferiniais atitinka stebuklingumo savybės ir jos sukeliamų įvykių santykį, išreiškiamą spinduliavimo principu.

Po pietų visi skubėjo pasiklausyti trumpam atvykusio nuolatinio studijų savaitės skaitovo Alfonso Andriuškevičiaus, kaip visada pasižymėjusio itin gyvu bei pilnu netikėtumų kalbėjimu, šiemet skirtu šiam bei tam iš meno srities („Šis tas apie meną“). Iš pradžių apeliavęs į pernai Druskininkuose jo paties pristatytą Georges'o Dickie'o institucinę meno teoriją, Andriuškevičius iškėlė tezę, kad egzistuoja konceptualizmas ir daugiau ar mažiau konceptualūs meno kūriniai, tačiau tai nėra tas pats dalykas. Pasirinkęs keturias šiuolaikinio lietuvių meno kūrinių grupes, Andriuškevičius pateikė virtines klausimų, kilusių jam suvokiant šiuos kūrinius ir pailiustravusių, kaip reiškiasi tų kūrinių konceptualumas. Apibendrinęs pažymėjo, jog konceptualusis menas skirtas darbštiesiems, o tradicinis - tingiesiems suvokėjams, kad šis menas inspiruoja nepasitikėjimą savimi, reikalauja numatyti „nematomų santykių tinklą“, o galiausiai - jis yra sunkiai perkamas ir gali tapti prestižo dalimi.

Visai nemelancholiškai apie melancholiją LDK kalbėjo Dainora Pociūtė. Ji nušvietė melancholijos sampratos kelią nuo medicininės ligos bei beprotystės reikšmės antikoje iki individualaus jausmo reikšmės Renesanse. Analogiška sampratos evoliucija aptikta ir Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose: nuo žo-dyninio sąvokos aprašo, teikiančio pirmenybę medicininei reikšmei, link individualaus jausmo, artimo liūdesiui, reflek-tavimo asmeniniuose XVI a. tekstuose. Iš šių šaltinių matyti, kad to meto intelektualai buvo išmokyti priešintis liūdesiui, slėpti savo jausmus. Baroko metu į melancholiją buvo žiūrima kritiškai, ji traktuota pirmiausiai kaip liga. Jevlaševskio dienoraštyje, Kristupo Radvilos atsiminimuose randame asmeninės melancholijos patirties, melancholijos apraiškas savo ir aplinkinių gyvenimuose nusakančių pasakojimų, kurie turi autoref-leksijos savybę, derančią su savo ypatingumo pajautimu.

Dar vieną dieną pradėjo Arūno Gelūno pranešimas „Menas kaip judesys. Fenomenologinė ir socialinė perspektyvos“. Pirmoji pranešimo dalis buvo skirta Vakarų kultūrai būdingam „suprantančiam matymui“, kuris, pasak M. Merleau-Ponty, reiškia patirties užbėgimą į priekį ir pasitikinčio lūkesčio sukūrimą. Tokio suvokimo sąmoninga eksploatacija buvo demonstruojama remiantis šveicarų dailininko Markuso Raetzo darbais, kuriuose, be konceptualumo idėjos, labai svarbus yra „trapių ir nuolat kintančių žiūrėjimo sąlygų“ tyrinėjimas. Antroje pranešimo dalyje suvokimo sąlygos buvo vertintos iš japonų meno perspektyvos. „Suvokimas akimis“ čia nėra esmiškas, o veikiau „invaziškai“ primestas Vakarų. Japonų tapybos pavyzdžiai liudija kitokią kūrimo-darymo tradiciją. Bendra menininkų ruoša rengiantis kurti meno kūrinį tampa ritualizuota ir įgauna papildomą socialinę, komunikacinę reikšmę. Japonams meno kūrinio gerumą sudaro „išankstinis užbėgimas už akių“. Diskusijoje buvo siūloma šios meno kūrinio savybės nepriskirti vien japonų menui, neitai universali meno savybė.

Nijolė Keršytė, su Dainiumi Vaitiekūnu sudariusi duetą „Apie naratologiją“, pirmoji pradėjo savo partiją. Teigdama, kad naratologijos pristatymas esąs pavėluotas dalykas Lietuvoje, prelegentė vis dėlto pamėgino - remdamasi daugelį šios srities darbų apibendrinusiu Gerardu Genette'u -aptarti pagrindinius šios teorijos ypatumus ir santykį su filosofinėmis bei literatūrologinėmis metodologijomis. Nara-tologijos įvertinimą iš bendresnio filosofinio požiūrio taško daro įmanomą struktūralizme įsivyravusi teksto, kaip proceso, sakymo situacijos, samprata, aktualizuojanti už teksto slypintį pasakotoją ir įvedanti pasakotojo, veikėjų bei skaitytojo intersubjektyvumo problematiką. Naratologinės teksto analizės pagrindas yra siužeto tyrimas stebint, kaip pasakotojas skirtingų fokusavimo tipų bei kalbėjimo instancijų prisiėmimo būdu pristato pasakojimo objektus. Į klausimą „Ką naratologija gali duoti šalia kitų metodologijų? “ Keršytė atsakė, kad ji gali atnaujinti susidomėjimą jau daug tyrinėtais kūriniais; kaip siužeto bei pasakotojo funkcijos tyrimo metodologija, naratologija ypač tinka literatūros „paribio“ (dienoraščių, biografijų ir t. t.) analizei.

Dainius Vaitiekūnas gilinosi į vieną pamatinių naratologinės analizės dalių - laiko - traktavimą. Iš pradžių buvo pristatyta naratologijos formavimosi istorija. Jos šaknis galima kildinti iš Aristotelio diegezės bei mimezės sąvokų ir tęsti iki Didžiojo Na-ratyvo mirties. Greimo semiotikos ir naratologijos plėtra turėjo bendrumų, kuriuos atspindi judėjimas nuo diegezės prie nara-cijos akto bei adresanto ir adresato santykio. Genette'o naratologiją galima vadinti poetine arba retorine, nes jis vartoja būtent šių sričių terminus, tuo tarpu Greimo „naratologija“ yra pagrįsta loginėmis kategorijomis. Siužeto ir fabulos skirtį Genette'o naratologijoje atitinka du pagrindiniai interesai: tirti, kaip verbaliai pateikiamas pasakojimas ir kokia yra jau papasakotos istorijos struktūra. Naratologinėje teksto analizėje svarbūs istorijos ir naracijos laikų santykio tipai bei formos. Juos nagrinėjant įvertinamos pagrindinės laiko kategorijos - tvarka, greitis, dažnis, tęstinumas ir momentiškumas.

Prieš išvykstant vakaroti ant Liškiavos piliakalnio, antrasis duetas - Gintautė Lidžiuvienė ir Saulius Žukas - sukėlė dalyvių susidomėjimą skoninėmis alaus savybėmis. Jie atliko 1996-2002 metais Lietuvoje sukurtų alaus reklaminių kampanijų ir vaizdo klipų lyginamąją analizę. Remiantis Jean-Marie Flocho išskirtomis keturiomis verčių, subjekto investuojamų į objektą, grupėmis (praktinės, utopinės, kritinės ir žaidimo vertės), buvo pažymėta, kad apskritai vizualinės alaus reklamos tikslas - sukurstyti skonio jausmą ir išreikšti jį vaizdais. Analizę apibendrino išvada, kad lietuviškoji alaus reklamos tradicija daugiausia remiasi socialiniu aspektu - akcentuoja gėrimo ritualo sukuriamą „sujungimo“ su kitais aspektą, bet neeksploatuoja paties alaus skoninių savybių. Vis dėlto jusliškumo tema aptinkama ragavimui artimose situacijose - į bokalą pilamo alaus garso ar atsikvėpimo po alaus gurkšnio momentais.

Ryte po iškylos iš vakarykščio dueto liko tik Žukas su sustiprėjusia vizualumo ir nusilpusia skonio juslėmis - kalbėjo išvien apie fotografiją. Pasitelkęs dviejų labai skirtingų fotografų - meninės fotografijos pradininko Lietuvoje grafo Benedikto Tiškevičiaus ir socrealistinės fotografijos kūrėjo Vytauto Stanionio - darbus, Žukas susiejo ir apibendrino Greimo centre atliktus jusliškumo tyrimus vizualiniuose bei žodiniuose tekstuose ir šios studijų savaitės kalbėtojų pranešimus. Jis pažymėjo, kad jausmų, pasijų sąvokų dar negalima sujungti į vientisą tipologiją; kita vertus, iš Druskininkuose skaitytų pranešimų matyti, kad gal ir nereikia tvirtai apibrėžti jausmų ir nustatyti jų tvarkos. Galbūt jusliškumo analizei užtenka kitų dviejų etapų: 1) bandymo atsekti suvokimo kelią - suvokti, kaip tam tikra figūra tampa atpažįstama ir kaip atsiranda timinė kategorija; 2) vertės objekto aptikimo, jo įtraukimo į vertybinius, socialinius kontekstus. Jausmai apibūdina objekto ir subjekto santykį. Be atvaizdo kūrimo, nuotaikų, jausmų raiškos kalbos, atskirai reikia kalbėti apie jausmų „grupes“, pačioje pasijoje slypinčius modalumų konfliktus, jausminių struktūrų mainus, emocijas kaip susitvenkusios energijos išlydžius.

Nerijus Milerius savo pranešimą, pavadintą „Kinas: neegzistuojančios erdvės, neegzistuojantys laikai. G. Deleuze'o atvejis“, pradėjo bendra įžvalga, jog apskritai kino filosofija esanti keistas dalykas - neaišku, ar tai kinų, ar kinikų filosofija. Daug pranašesnė yra kino teorijos padėtis, tačiau pranešėjas vis dėlto užsibrėžė aptarti kino abėcėlę filosofiniu požiūriu. Pirmiausia Milerius aptarė kino erdvės ir laiko he-terogeniškumą. „Čia ir dabar“ apibrėžtas plotmes į vaizdo struktūrą integruoja judėjimo iliuzija, akies gebėjimas matyti susiliejantį vaizdą. Kino vaizdų heterotopiškumą sudaro dvi perspektyvos - kino kūrėjo ir kino žiūrovo. Pagal tai, iš kokio toposo bus žiūrima, atitinkamai bus formuojama ir kino definicija. Žiūrovas ją susidarys žvelgdamas į kino plokštumą, o kūrėjas dar galvoja ir apie žiūrovo perspektyvą. Henri Bergsonas, vienas iš Deleuze'o kino teorijai dariusių įtaką filosofų, teigė, kad kino nuostatos yra kvaziestetinės - pagrįstos tariamu tikroviškumu, kuriam suteiktas vidinis tapsmas. De-leuze'as klausia, ar galima tapatinti priemonių iliuziškumą su rezultato iliuziškumu (judėjimo ekrane regėjimu). Remdamasis Bergsono teiginiu, kad fenomenai atskleidžia savo esmes iš pat pradžių, Deleuze'as tvirtina, kad taip pat reikia žvelgti ir į kiną. Savos kalbos susiformavimas - jau antrasis etapas kine. Pranešimas buvo baigtas kritikų pasipiktinimą sukėlusia Deleuze'o teze, kad kino vaizdas nėra dabartyje, t.y. tai, kas reprezentuojama, yra dabartyje, bet viso to struktūra peržengia dabarties ribas.

Agnė Budriūnaitė kalbėjo apie vienatvę, vienišumą, vienumą kaip jausmą ir tarpasmeninio santykio pobūdį, bandydama derinti psichologinius metodus ir filosofines įžvalgas. Pasak pranešėjos, vienatvė ir vienuma žmones gąsdina, nes gresia vienišumu. Egzistencinis nerimas, psichologų tvirtinimu, gali išnykti tik būnant savimi. Teigta, kad vienišumas negali būti santykio kaip tokio priešingybė; tai veikiau yra vaisingo santykio priešybė. Pagal M. Buberio dialogo filosofiją, vienišas žmogus yra labiausiai besikreipiąs į save, nematantis kitų, monologiškas žmogus, kurio santykis su pasauliu yra tik vaidinimas. Vienatvė neišnyksta išnykus vienišumui. Ki-tybė, reiškianti vienišumą, atskirumą, dalyvauja kitame santykyje. Dialogas, panaikindamas vienišumą, egzistencinės vienatvės nepanaikina, o suteikia gilesnę prasmę.

Dalius Jonkus savo pranešimą „Vaizdai, vaizdiniai ir vaizduotė“ pradėjo nuo virtualumo problemos. Virtualume paprastai įžvelgiamas tikrovės sunaikinimo pavojus, jis laikomas viena pagrindinių šiandienos problemų, ypač akivaizdžių mene. Jonkus siūlė matyti virtualume pačią tikrovės esmę. Pradedama nuo vaizdinio ir esamybės klausimų, kuriuos sprendžiant suartėja H.G. Gadamerio žaidimo filosofija ir fenomenologija. Pamatinis klausimas, susijęs su meno kūrinio patyrimu, - kas verčia mus užtrukti esamybėje esant meno kūrinio akivaizdoje. Pranešėjas, išskleidęs vaizdinių, vaizduotės, „vaizdavimosi“ sąvokas, nustatė, kad vaizdų ir jausmų temos neatsiejamos, ir pateikė „ontologinį“ vaizdinio apibrėžimą, kurį pažadėjo pranešimo pabaigoje paneigti: „Vaizdinys nėra tai, kas jis yra, bet nurodo esmę to, kas jis nėra. “

Jonkus savo hipotezę grindė J. Ortegos y Gasseto mintimis, kuris meno kūrinio tikrovę aprašė kaip neredukuojamą į kitas tikroves. Esama dviejų tikrovės egzistavimo sąlygų: 1) pačios tikrovės realizavimosi aktas (energeia) ir 2) vaizdinių, ženklų, kalbos tikrovė (reprezentacija). Pirmoji tikrovė prieinama intymiausios patirties būdu, antrosios atveju turimos tik reprezentacijos ir vaizdiniai. Ortega y Gassetas meninio vaizdo ypatumu laiko tai, kad jis iškyla kaip absoliutus dalyvavimas. Čia netinka nei psichologinis paaiškinimas, kad savas suvokimas projektuojamas į kūrinį, nei manymas, kad vyksta panašumo tarp meno kūrinio ir kitų objektų atpažinimas. Meniniai vaizdai iškrenta iš reprezentacijų visumos, nes šiuo atveju būtina tam tikra atliktis. Grožis naikina perskyrą tarp tikrovės ir reprezentacijos, patirties ir refleksijos.

Šiuolaikinėje filosofijoje esama kelių lygių refleksijos permąstymo. M. Heideggeris mąstymą vadina žvilgsnio atsaku į būties blyksnį. Žvilgsniai čia nėra pasisavinantys, o vyksta kaip susižvalgymai tam tikroje situacijoje. Meno vaizdai savo ap-žavais gundo įsitraukti į tokią vaizduotę, kurioje išnyksta tikrovės pajautimas. Jais perteikiami universalūs grožio simboliai leidžia meninį vaizdą suvokti kaip vaizdavimosi blyksnį.

Teisė apvainikuoti studijų savaitę atiteko Tomui Sodeikai, atvykusiam paskutinę dieną. Jo paskaita apie vaizdinę raišką suteikė naują impulsą vaizdų ir jausmų temai. Paskaita buvo skirta tikrovės simuliavimui ar simuliakrų kūrimui mene. Klasikinį santykio tarp tikrovės ir reprezentacijos modelį išreiškia Platono olos alegorija, kur tai, kad šešėliai yra tik reprezentacijos, o už olos esanti erdvė - tikrovė, suvokiama peržengus šią ribą. Šiuolaikinį tikrovės ir reprezentacijos santykį apibūdina Jeano Baudriliard'o „simuliakras“, kuris nuslepia ne tiesą, o veikiau tai, kad jos nėra. Visa ši tema buvo įkomponuota į mito temą. Walteris Otto mitą apibrėžė kaip savaiminį atsivėrimą, kuriame nėra žodžio ir būties perskyros. Kas yra tas tolydus perėjimas nuo žodžio prie būties, kurį iliustruoja M.C. Escherio graviūra „Mobijaus juosta“, vaizduojanti vienpusį paviršių, kai norint pereiti iš vienos pusės į kitą nereikia perlipti briaunos? Žodis „reprezentacija“ signalizuoja, kad tikrovė yra ne prezentuojama, o pakartojama, kitaip tariant, pateikiamas jos substitutas.

Ilgainiui Europos kultūroje reprezentacijos sąvoką pakeitė vaizdinė reprezentacija: vaizdas laikomas konkretesniu nei žodis. Kelionių į egzotiškus kraštus aprašymai, juos iliustruojančios, pagal pasakojimą sukurtos graviūros, dar vėliau - fotografijos vis didina įtikinamumą. Graviūra nuo fotografijos skiriasi tuo, kad joje jaučiama atlikimo technika, liudijanti „ne-tikrovės“ sukūrimą. Tuo tarpu fotografijoje perteikiamu tikroviškumu neabejojame, nes neatpažįstame tarpininko. Mes tampame ištikti fotografijos vaizduojamos tikrovės ir lengvai patikime vaizduojamais dalykais. Dar toliau šis manipuliavimas pažengė sukūrus fotografinio vaizdo dinamiką. Nors filmo „tiesa“ nėra tikra, tačiau padaryta viskas, kad tai atrodytų tikra. Vaizdas įgyja pranašumą prieš žodį - kad ir lieka neaiškumo, tačiau vis tiek perimame visumos korpusą. Neva dokumentinio filmo „Projektas: Bleiro ragana“ analizė parodė, kaip sukuriamas visiškai naujas simuliakras, ir atskleidė gaminimo bei darymo steigties veiksmą. Taigi Otto pateikta mito samprata, žodžio ir tikrovės vientisumas, yra ne praeities, o jau tampančios dabartimi ateities dalyką nusakanti sąvoka.

Pranešimų skaitymą baigus tokiomis futurologinėmis įžvalgomis beliko pakalbėti apie kitų metų studijų savaitę.

Agnė Jurčiukonytė