Penkioliktųjų „Baltų lankų“ žemėlapiai (2005)

Apylinkė panyra kūno judesiuose, ji tampa savaime aiški. Tačiau ji nėra savaime suprantama. (Iš Arūno Sverdiolo paskaitos)

2005 metais birželio 30 d.-liepos 5 d. Druskininkuose vėl įvyko akademinė „Baltų lankų“ vasaros stovykla. Jau penkioliktus metus skaičiuojančio renginio refleksija leidžia pamatyti, kaip šis „akademinis nuotykis“ įaugęs į konkrečią patirtį, suaugęs su vieta ir laiku, taigi atveria tam tikrą įvykio „peizažą“. Per šitiek metų išryškėjo savitas renginio pobūdis, fiksuojamas įvairiose plotmėse. „Baltų lankų“ akademinei stovyklai bū­dingas ne tik savitas paskaitų turinys (dažniausiai programą sudaro filosofinis ir semiotinis paskaitų blokai, paįvairinami pavieniais menotyrininkų, teatrologų, gamtamokslio atstovų, sociologų ir t. t. pranešimais), bet ir laikas (renginys vyksta savaitę po Joninių, arba Santaros-Šviesos konferencijos), vie­ta (Druskininkai - M. K. Čiurlionio muziejus, „Nemuno“ sa­natorija, kavinė „Nostalgija“, picerija „Siciliana“, Druskonio ežeras, Liškiava) ir ritmas (4 paskaitos per dieną, 6 renginio dienos, 3 dieną - iškyla ant Liškiavos piliakalnio, vakariniai pasisėdėjimai picerijoje, naktiniai pasivaikščiojimai ir mau­dynės).

Išryškėjęs „Baltų lankų“ vasaros stovyklos „peizažas“ ska­tina braižyti renginio žemėlapį, kuris galėtų atlikti patirties pratęsimo funkciją: patyręs žmogus braižo vietovės ar įvykio žemėlapi nepatyrusiajam, taigi leidžia pastarajam į savo patirtį įterpti naujos patirties galimybes. Užsiimančiam šitokia „kar­tografija“ neišvengiamai kyla klausimas, kokį mastelį pasi­rinkti? Ar smulkų, leidžiantį įžvelgti smulkiausias detales, ar stambų, apsiribojantį tik bendrais kontūrais? Pasirinkti mastelį reiškia pasirinkti prielaidas. Pasak Rimo Vaišnio, šią vasarą skaičiusio pranešimą „Kaip veikia mokslininkas? “, moksli­ninkas išsako prielaidas, o ne-mokslininkas jas nutyli. Man, panūdusiai būti „Baltų lankų“ studijų savaitės „kartografe“, pasirinkti smulkų mastelį reikštų surašyti paskaitų, o ypač diskusijų, protokolus. Kas bent kartą skaitė taip surašytus protokolus ar stenogramas, matyt, pritars, jog susidaro „gyvo įvykio“, „gyvos patirties“ iliuzija. Tuo tarpu stambaus mas­telio žemėlapis šią iliuziją sugriauna, arba, tiksliau, net nepre­tenduoja ją sukurti, primindamas esąs tik žemėlapis, ir nurodo į patirtį kaip tai, ką reikia patirti. Matyti, kad abi šios stra­tegijos turi savų privalumų. Tačiau jas apmąsčius šios apžval­gos autorės darbas nepalengvėja, nes svarstymo rezultatas galiausiai pasirodo esąs nihilistinis: nei tas, nei tas. Tačiau leidžia iškelti patirties aprašymo problemą, kuri vienokiu ar kitokiu aspektu vyravo daugelyje šią vasarą „Baltose lankose“ skaitytų pranešimų.

Šį kartą dominuojanti pranešimų ir diskusijų ašis buvo patirties situatyvumas vs pastovumas, huserliškai tariant, pa­tirties eidetika. Daugelis pranešėjų pabrėžė patirties situaty-vųmą, Algio Mickūno vadinamą „šansu“ arba atsitiktinumu. Pats Mickūnas savo 3 paskaitų cikle „Kūnas ir pasaulis“ kalbė­jo apie mūsų patirties diakritiškumą, leidžiantį fiksuoti trans­cendentalinę patirties plotmę, išreiškiamą teigimu: nei tas, nei tas. Pasak jo, bet kokia prasmė įsisteigia per skirtį: dabartis išryškėja per skirtį nuo praeities ir ateities, „aukštą“ garsą girdžiu, nes prieš tai girdėjau „žemą“ ir t. t. Taip akcentuojama kiekvienos duoties gelmė, mat iš už vieno fenomeno išnyra kitas. Sykiu Mickūnas įvedė skirtį tarp žmogiškos sąmonės, jos intencijų ir „pasauliškos“ sąmonės, jos nuobrėžų. Anot jo, intencija reikalauja pastovumo, ji nurodo į ką nors. Tuo tarpu nuobrėža, kurią Mickūnas iliustravo kūno gesto pavyzdžiu, ne nurodo į ką nors, o užbrėžia horizontą. Vadinasi, tokiu at­veju visad esame situatyvumo arba atsitiktinumo plotmėje. Arūnui Sverdiolui paklausus, ar pačiuose fenomenuose nesa­ma transcendentinio matmens, leidžiančio fiksuoti, koks tai fenomenas, taigi sykiu ir suponuojančio eidetiką, Mickūnas atsakė pasitelkdamas „gyvos“ patirties vyksmo pavyzdį: „Kažką matau. Kelmas? Ne, sujudėjo, gal ir ne kelmas“ ir t. t. Anot jo, pasaulis patrauklus, jis apklausinėja žmogų, todėl ir prasmės yra vektorinės, įvedančios įvairias kryptis, o pasto­vumas tėra tik intencijos reikalavimas.

Panašios pozicijos laikėsi ir Gintautas Mažeikis, skaitęs pranešimą „Neįgaliųjų socialinis ir politinis dalyvavimas ant­ropologiniu požiūriu“. Anot jo, negalia sietina ne su subjektu, kuris ko nors stokoja ir dėl to jo reikia gailėtis, o su socialine situacija, kurioje neįgalusis atsiduria. Pasak pranešėjo, mūsų visuomenėje neįgaliesiems nubrėžtos judėjimo trajektorijos apsiriboja gydymo ir socialinės rūpybos įstaigų lankymu (tik ten numatyti privažiavimai neįgaliesiems). Negalios sąsaja su socialine situacija leidžia ne tik nepaisyti jau nubrėžtų trajek­torijų ir kurti naujas, bet ir kalbėti apie neįgaliųjų orumą.

Patirties galimybės klausimą pranešime „Menas 'po meta­fizikos': Anselmas Kieferis prieš Gerhard'ą Richterį“ palietė ir Arūnas Gelūnas. Meno „po metafizikos“ situacijoje, anot jo, galima teigti esant tik tam tikras, o ne kitas galimybes. Jį do­mino dviejų vokiečių tapytojų Kieferio ir Richterio kūryba kaip dvasingumo paieškos „po Aušvico“. Pranešėjas pastebėjo, kad dabartinėje situacijoje yra susiformavusios dvi alternatyvios filosofinės pozicijos, kurias mėgina realizuoti konceptualusis menas. Vieną iš jų, sietiną su Nietzsche's judėjų-krikščionių kultūros pabaigos klodo fiksavimu, Gelūnas aptiko Kieferio tapyboje. Tuo tarpu kitą - išreiškiančią kritinį požiūrį į de-konstrukciją - jis siejo su Richterio „vaizdų darymu“. Prane­šėjas pripažino, kad nepaisant pastarojo tapytojo deklaravimo, jog jo paties paveikslas yra vaizdas ir tik vaizdas, jo menas yra konceptualus.

Į naujų patirties būdų atradimą kreipė Reino Raudo prane­šimas „Mirtis ir laikas“. Pranešėjas kaip pavyzdį pateikė V am­žiaus indo Dignagos apoha-logiką, kuri skelbia, kad negalima nieko teigti apie tikrovę, tačiau galima sakyti, kad nėra taip, kad nebūtų. Šiame kontekste pranešėjui rūpėjo kalbėti apie „bėgančią“ dabartį kaip tam tikrą kūrybinį naujo atsiradimo vyksmą. Vieno po kito sekai (kai viena akimirka keičia kitą) jis priešino akimirkos „neankstėsniškumą“, suponuojantį ne tąsą, o naują atsiradimą, kūrintą. Atitinkamai gyvybė inter­pretuojama kaip toks pasikeitimas, kuris kuria kažką nauja, o mirtis - kaip padėtis, galinti reprodukuoti tik pati save.

Patirties situatyvumo akcentavimas pasirodė nepakanka­mas Arūnui Sverdiolui. Jis iškėlė klausimą, ar galima išvengti eidetikos nurodant į įvairovę? Anot jo, jeigu nesuponuojama eidetika, tuomet nieko negalima aprašyti. Savo teiginį jis ne tik iliustravo spektro metafora, įgalinančia reiškinių patyrime skirti horizontalią ir vertikalią ašis (grynų spalvų nebuvimas ir jų pasirodymas tik per skirtį, diakritiką, numato horizon­talią ašį, tačiau be diakritikos yra ir akies disciplinuotumas -spalvų ir atspalvių skyrimas - jau įvedantis vertikalią ašį), bet jam pagrįsti dar perskaitė ir 3 paskaitų ciklą „Prosthesis“. Pros-thesis arba kūno tęsinių, kurie išplečia ir transformuoja patirtį, kuria naujus patirties laukus, tematika Sverdiolui tapo įvairiu jau anksčiau aptiktų temų (atvaizdo, teatro, kalbiškumo ir t. t.) kontekstu. Šį kartą didžiausią dėmesį pranešėjas skyrė būs­tui kaip pamatiniam pastatų eidosui aptarti. Būstas - tai įran­kis, talpinantis kūną ir visus jo tęsinius, atribojantis erdvę. Sverdiolas pabrėžė, kad pati vidųjybės metaforika susijusi ne su kūno vidujybe, o su namais. Būstas įtvirtinamas kaip pa­saulio centras, centruojantis visus gyvenančiojo judesius. Šia prasme būstas kaip centrinis pastatų eidosas galioja ir judriai nomadiškai palapinei, kuri taip pat yra būsto centruotumo variantas. Anot Sverdiolo, būsto eidosas įveda tam tikrą pir­mapradį dualizmą, vidaus ir išorės dialektiką. Išėjimo ir grį­žimo, tolybės ir artybės įpročiai lieka pačioje kasdienybėje, tokiu būdu sakralumas ištirpsta kasdienybėje, pasidaro neiš­naikinamas. Egzistencinės struktūros ir namų struktūros per­sidengimas leidžia erdvę artikuliuoti neteoriškai ir netema-tiškai. Namai pasirodo kaip ne-egologinė transcendentalumo struktūra, t. y. kaip ego peržengiančios patirties sąlygos. Būsto eidoso išskyrimas leido Sverdiolui išryškinti techninio (archi­tekto) ir gyvenančiojo žvilgsnių skirtumus, o Le Corbusier'o grynai pragmatiniais interesais paremto būsto kaip mašinos sampratą pamatyti kaip būstą desimbolizuojančią ir desakra-lizuojančią.

Tokiu būdu pereinama ir prie namų kaip ne-egologinės transcendentalumo struktūros detalizavimo: aptariami, slenks­tis, langas, durys. Durų, selektyviai atveriančių arba uždaran­čių kelią judėjimui, patirtis, slenksčio, atskiriančio skirtingas erdves, peržengimo patirtis, žiūrėjimo pro langą patirtis su­kuria gausią metaforika. Cituodamas A. Nyką-Niliūną, tei­gusį, kad slenkstis dingo iš architektūros ir liko tik poezijoje, Sverdiolas pastebėjo, kad tas pats gali nutikti ir durims. Kalbė­damas apie žiūrėjimo pro langą patirtį, jis nurodė, kad lango stiklas sudaro kliūtį judėjimui, taigi judėjimo atžvilgiu atsiran­da askezė, tačiau stiklas yra perregimas ir atviras žvilgsniui -lieki viduje ir žiūri į išorę. Už lango regimą vietovę įrėmina langas. Tiesioginė vizualinė patirtis neturi ribų (ribos yra hori­zonto pobūdžio), todėl nėra aišku, kur nukreiptas žvilgsnis -tai pulsuojanti patirtis. Jeigu yra langas, beribiškumas išnyks­ta. Akies dinamika lieka, tačiau rėmai tampa esminiu dalyku. Pranešėjas pastebėjo, kad renesansinė G. Vazari'o teorija, įve­dusi vizualinio kūrinio kaip lango metaforą tampa aiški grįžus prie esminės lango patirties. Kalbant apie ikoną kaip langą, turimas omeny langas į metafizinę tikrovę, į tai, ko akimis nepamatysi.

Įdomu tai, kad, aptardamas šių pamatinių struktūrų trans­formacijas (pvz., XIX amžiaus buržuazijos namuose imta telkti viską, kas nutolę (knygas, albumus, plokšteles), o šiuolaiki­niuose namuose židinio ir lango vietą užima televizorius), Sverdiolas neatsisakė išryškintų pamatinių struktūrų, o bū­tent jomis remdamasis mėgino aprašyti naujus fenomenus. Taigi jis laikėsi dvigubos taktikos - pradinė buvo eidetika, o vėliau - diferenciacija. Panašios taktikos jis laikėsi ir aprašy­damas vietovę, erdvės ir laiko susietumą per vietą. Žinoma, tokia taktika iš mąstytojo reikalauja tiek disciplinuotumo, tiek begalinio jautrumo. Tačiau klausimas, ar esama tokių diferen­ciacijų, kurios esmingai transformuoja pamatinę struktūrą, manau, lieka atviras.

Šis klausimas veda prie Daliaus Jonkaus pranešimo, ku­riame jis svarstė, kaip patirtis struktūruoja literatūros tekstą. Anot jo, meno kūrinys yra lyg tam tikras protezas, kultūrinė mašina, reikalinga save pažinti ir įprasminti. Šį teiginį pra­nešėjas iliustravo analizuodamas Sauliaus Tomo Kondroto novelę Senas namas. Jis apžvelgė keletą temų, svarbių pačiai fenomenologijai: sąmonės intencionalumą, laiką, erdvę, san­tykį su kitu. Jonkaus pranešimas sukėlė diskusijų bangą, mat nepaisant jautrios analizės, pati novelė panaudota tik kaip iliustracija: neatsižvelgiama į joje vykstančią „dramą“, nemė­ginama fenomenologiškai parodyti, kodėl pasakojimo herojus pabėga iš namo, taip jį sužavėjusio iš pradžių. Šitai, manyčiau, būtų galima padaryti, jei analizuojant novelę būtų buvusi aptarta ir laiko plotmė, t. y. pamėginta palyginti praeities dalyvavimo dabartyje intensyvumą regos patirties, girdimo pasakojimo ir kvapo patirties atvejais. Tuo tarpu diskusijoje Saulius Žukas labai aštriai kėlė patirties buvimo Kondroto novelėje klausimą, mat, jo manymu, Kondroto aprašyme nėra patirties, vien blefas, teatras, bėgimas nuo savęs, rėmimasis vien literatūrinėmis citatomis. Nijolė Keršytė mėgino kiek sušvelninti klausimą teigdama, kad snobo patirtis taip pat yra patirtis, todėl galima ir jos fenomenologinė analizė.

Patirties eidetikos ir situatyvumo problema savitai išryš­kėjo Nerijos Putinaitės pranešime „Tautinė tapatybė tarp ro­mantizmo ir fenomenologijos“ ir jos knygos „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ aptarimo metų. Galima sakyti, jau iš pat pradžių viskas sukosi apie knygą, mat pranešėja buvo pristatyta kaip „nūnai pagarsėjusios knygos autorė“, o ir jai pačiai rūpėjo filosofinė refleksija „po knygos“. Pranešime (kaip ir knygoje) kritikuota romantinė, „virš istorijos“ iškilusi lietuvių tapatybė. Šį iškilimą „virš istorijos“ sąlygoja dabarties ignoravimas ir žvilgsnio nukreiptumas į praeitį (romantinė praeitis) arba į ateitį (gerėjimo idealas). Čia, man regis, užsimezga svarbi sąsaja su Jonkaus analizuota Kondroto novele, kurioje pasa­kojime arba vizualinėje patirtyje praeitis dalyvauja neskaus­mingai ir iš tiesų manęs nepaliečia, taigi tarsi yra „virš isto­rijos“. Tuo tarpu kvapo patirtyje praeitis yra įkyri, neleidžianti jos nepaisyti ir lengvai prisijaukinti. Taigi galbūt ir Putinaitės pastanga nuo iliuzinės praeities ir ateities atsigręžti į pilie­tiškumą ir moralines vertybes reiškia praeities „kvapo“ mesto iššūkio pripažinimą, konkrečios situacijos paisymą?

Kita vertus, galima sakyti, kad pranešėjos pozicija reiškia pastangą pateikti lietuvių tautos modernėjimo programą. Tai liudytų ir Žuko pastebėjimas, jog Lietuva pasaulyje vėluoja vienu istoriniu ciklu. Tuo tarpu Mickūnas, nurodydamas į situatyvumą, mėgino kvestionuoti pačią tapatybės paiešką: tapatybės ieškoma ir nerandama, arba veikiau tapatybę teigia pati intencija, kuri jau vykdo atranką. Jo manymu, nesama tapatybės kaip duoties, yra tik veikimas dėl jos. Taigi esti amorfinė plotmė, nuolat keičianti apibūdinimus, todėl ir es­mės negalima suprasti, bet yra erdvė. Pasak Mickūno, jei kyla pavojus tautai, pradedi veikti neapibūdinęs lietuvių tapatybės. Galbūt šiame kontekste Putinaitės mėginimą kelti nacionalinės tapatybės problemą galima suprasti kaip politinės lietuvių tapatybės galimybės numatymą, t. y. patirties eidetikos išryš­kinimą. Taigi čia, regis, taip pat aptinkame dvigubą strategiją: eidetikos išryškinimą ir patirties situatyvumą.

Netolimos praeities ir dabarties „kvapą“ leido pajusti Nijo­lės Keršytės pranešimas „Rektorinė retorika“, kuriame ji ana­lizavo trijų Vilniaus universiteto rektorių - Jono Kubiliaus, Rolando Pavilionio ir Benedikto Juodkos - rugsėjo pirmosios proga sakytas kalbas. Pranešėja kreipė dėmesį į argumentacinę retoriką: argumentus, loginę kalbos pusę, kalbėtojo įvaizdį, auditorijos įvaizdį.

Analizuodama Kubiliaus kalbas, ji nurodė jose vyraujantį kartotės aspektą kaip ciklinio arba žemdirbiško galvojimo bruožą ir pabrėžiamą ilgaamžį hierarchinį mokytojo ir mo­kinio ryšį. Taigi, pasak Keršytės, galima sakyti, kad Kubiliaus kalba parašyta kaip pamokslas, tik Biblijos vaidmenį čia (1987 metų kalboje) atlieka TSRS ministro Jagodino įsakymas.

Tuo tarpu Pavilionio kalbos žymiai įvairesnės. Tam, anot pranešėjos, turėjo įtakos ir tais laikais atsiradusi žodžio laisvė. Įdomu, kad pirmųjų Pavilionio kalbų entuziazmą ir šventumo aurą vėlesnėse kalbose keičia militaristiniai motyvai, atsiradę dėl kovų su politikais. 1996 metų kalboje Universiteto santykis su politikais nusakomas per Kristaus santykį su fariziejais. Tokiu būdu sau priskiriamas šventumas ir puolamas politikų veidmainiškumas. Tačiau pasirodo, kad dalis politikų yra bai­gę tą patį universitetą, taigi didžiausi universiteto priešai -paties universiteto produktai. Pasak Keršytės, dekonstrukcijai ši vieta pasirodytų esminė, nes tobulo vidaus ir sugadintos išorės modelis sutrikdomas - geras vidus gali pagimdyti blogą išorę. Kita vertus, kalboje nustatomos Kristaus ir jo mokinių analogijos ribos, mat paaiškėja, jog naujoji religija - libera­lizmas. Skirtingai nuo konservatyviojo Kubiliaus, Pavilionis studentus iškelia į pirmą vietą, tačiau galiausiai tikrieji jo kalbos adresatai pasirodo esą politikai ir paprasti piliečiai (kalba skaitoma rinkimų į Seimą išvakarėse).

Pirmoji dabartinio VU rektoriaus Juodkos kalba persmelkta pozityvistinio realizmo (studentai joje parodomi kaip savaran­kiški ir kompetentingi subjektai), tačiau sykiu išryškėja jos reklaminis pobūdis (kreipimasis į būsimus ir esamus studen­tus). Prilyginęs Universitetą konkuruojančiai įmonei, Juodka kaip galutinį produktą nurodo ne žinias, bet studentus, o tai reiškia, kad studentai yra ne pasirenkantys subjektai, o for­muojama masė, produktas. Kartu išryškėja ir dar vienas kalbos adresatas - politinės valdžios atstovai. Taigi, pasak Keršytės, Juodka lyg firmos vadovas laviruoja tarp klientų (studentų) ir rėmėjų (politikų).

Taip patirties situatyvumo ir eidetikos santykio problema persikėlė į semiotinį paskaitų bloką. Sverdiolo pastebėjimu, jautriai taikomas ir semiotinis kvadratas kas kartą kitoks. Tai siekė pademonstruoti ir Saulius Žukas, perskaitęs praneši­mą „Sakymas, pasakymas - kas tai? “. Jis siūlė atidžiau pa­žvelgti į Algirdo Juliaus Greimo semiotikoje vartojamas sakymo ir pasakymo sąvokas. Anot jo, kiekvienas kalbėjimas susideda iš dviejų dalių: sakymo akto ir pasakymo apie ką nors. Pasa­kymas pasirodo kaip sakymo akto rezultatas, o pats sakymo aktas savo ruožtu pasirodo tik ką nors sakant. Analizuoda­mas vizualiniuose menuose priartinimu, nutolinimu, rakursų keitimu pasireiškiančią sakymo instanciją, pranešėjas kėlė klau­simą, kokie yra sakymo tikslai. Anot jo, sakymas gali atlikti dviejų pasaulių, dviejų erdvių jungties funkciją, kreipimosi į adresatą, sąveikos su kitu funkciją. Sakymo aktas gali reikšti ir kalbančiojo saviraišką, suteikiančią kūriniui savitą stilių. Pasak Žuko, komunikacija kaip tik ir vyksta per sakymo ir pasakymo plotmių žaismą. Savo teiginį jis iliustravo demonst­ruodamas Vytauto Stanionio fotografijas ir Alfredo Hitckcocko filmo „Paukščiai“ ištrauką. Filme santykis tarp fabulos ir to, kaip pateikiamas siužetas, sukuria siaubo efektą (žiūrovas įtraukiamas į veiksmą jam rodant grėsmingai besielgiančius paukščius, tuo tarpu filmo veikėja paukščių nemato).

Kęstutis Nastopka pranešime „Apie naratyvumą šiandien“ kėlė pasakojimo analizės modelio nepakankamumo klausimą. Anot jo, pasakojimo analizei Greimas įveda dvi ašis – sutarties sudarymą ir sutarties nutraukimą - ir paradigmiškai akcentuoja pasakojimo pradžios ir pabaigos skirtumą. Pagrindinis pasakojimo bruožas Greimui buvo situacijos transformavimas: herojaus ir išdaviko prigimties išaiškinimas. Tačiau, pranešėjo pastebėjimu, kai kurie pasakojimai priešinasi aiškinami pagal tokį modelį. Kaip pavyzdį jis pateikė 2 tekstus. Pirmasis – Jono Basanavičiaus užrašyta liaudies pasaka Apie dailidę, perkūną ir velnią, kurioje, Nastopkos manymu, itin svarbus mitologinis turinys.Analizuojant šią pasaką pagal aktantinį modelį, lieka tik 1 subjektas ir 2 priešininkai, o labai reikšmingas mitologinis turinys pražiūrimas. Analizuojant antrąjį tekstą – Juozo Apučio novelę Horizonte bėga šernai - taikant aktantų schemą taip pat kyla sunkumų, mat pasakojimo herojaus Gvildžio žmona nėra nei lėmėjas, nei priešininkas.

Į lietuvių semiotikų diskusiją įsitraukė ir Greimo mokinys Ericas Landowski. Svarbiausią jo paskaitų dalį sudarė semio­tikos dabarties ir jai kylančių iššūkių apmąstymas. Anot jo, Prancūzijoje semiotika netapo populiari, nes laikoma sterilia ir nuobodžia. Įvairūs semiotikoje veikiantys modeliai (aktan-tinis, sakymo, J.-M. Flocho) yra naudingi, tačiau dažnai sku­bama viską j juos redukuoti. Todėl ir Vilniuje A. J. Greimo cen­tre vykstantis bendradarbiavimas su fenomenologais jam atrodo esąs labai naudingas, nes leidžia išeiti iš tokios apa­kimo būsenos ir atverti platesnius horizontus. Landowski pa­brėžė būtinybę priimti tikrovės, mūsų patirties iššūkį. Anot jo, jeigu patiriame susižavėjimą literatūros kūriniu, turime nustatyti, kodėl šį malonumą patiriame. Tam reikia atnaujinti modelius, kurie leistų šią patirtį aprašyti.

Kaip tik tai jis ir mėgino pademonstruoti pranešime „Pras­mės ir sąveikos režimai, kurie naudojami kuriant prasminius režimus“. Pasak pranešėjo, semiotikoje taikomas naratyvinis arba aktantinis modelis, kuriame veikia du principai: manipu­liacinis ir programavimo. Vienintelė išimtis - Greimo knyga Apie netobulumą, kurioje jis kalba apie atsitiktinumą arba neti­kėtumą. Išplėtodamas su netikėtumu susijusią estetinio įvykio idėją, Landovvski siūlė įvesti dar du sąveikų principus - deri-nimosi režimą ir atsitiktinumo režimą - ir taip sudaryti savitą semiotinį kvadratą. Pranešėjas eksplikavo tiek atskirus princi­pus, tiek perėjimus tarp jų. Anot jo, programavimo režimą grin­džia reguliarumas (čia galimas tiek priežastinis - pavyzdžiui, pupelės išverda per 15 minučių, tiek pareigybinis - rektorių veiklos - reguliarumas). Manipuliacinį principą grindžia in-tencionalumas, kuris taip pat gali būti dvejopas - sutartinis intencionalumas, kai veikiama pagal santarą, ir sprendimo intencionalumas, kai kaskart nusprendžiama, kaip veikti. At­sitiktinumo arba netikėtumo principas įvardijamas kaip ka­tastrofa arba visiškas pertrūkis. Derinimosi atveju turimas omeny tiek percepcinis juslumas (regėjimas), tiek reaktyvus juslumas (daiktų jautrumas), nes kalbama apie derinimąsi (ne prisitaikymą!) ne tik su žmogumi, bet ir, pavyzdžiui, su mašina.

Pabaigoje Landowski sąmojingai pademonstravo, kaip šie prasmės ir sąveikos režimai veikia pokalbio atveju. Anot jo, laikydamasis programavimo principo, esant programai kalbėti apie diplomus, prisitaikau prie šios iš anksto nustatytos pro­gramos ir kalbu apie diplomus; manipuliavimo atveju mėgi­nu priversti norėti to, koks yra mano tikslas, pvz., pasirašyti bendradarbiavimo sutartį; veikiant atsitiktinumo režimu gali nutikti taip, kad M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius ims rodyti savo paveikslus, o aš iš netikėtumo tegalėsiu pasakyti: „Ach, kaip gražu... “; derinimosi atveju pokalbis kaip sąveika iš anksto nėra užprogramuotas, prasmę pamažu pavyksta su­kurti paties veiksmo metu.

Taigi aptarti kalbėjimo būdai numato skirtingas prielaidas ir skirtingas strategijas. Baigdama turiu pripažinti, kad rašant šią apžvalgą nepavyko pažengti toliau žemėlapio mastelio svarstymo ar punktyriško koordinačių ašių brėžimo. Tačiau toks savaimesuprantamumo panaikinimas tik sustiprina norą grįžti į jau pažįstamą vietovę ir patirti nuotykį, kaskart do­vanojantį naujus susitikimus. Tik taip šiuo nuotykiu „užsi­krečiama“.

Danutė Bacevičiūtė