Baltos lankos '95

Uždegantis Živilės Ramoškaitės, Arūno Sverdiolo ir Sauliaus Žuko entuziazmas vėl subūrė solidžius ir jaunesnius intelektualus į penktąją „Baltų lankų“ studijų savaitę Druskininkuose. Šiemet be didelio būrio jaunų klausytojų buvo ir daug jaunų kalbėtojų. Penki doktorantai ir vienas studentas sėkmingai ir prasmingai įsijungė į teorinį interdisciplinarinį sambūvį.

Arūno Sverdiolo perskaitytas pranešimų ciklas „Steigtis ir sauga“ (4 pranešimai) susiejo visus „Baltų lankų“ studijų pranešimus kertinėmis sąvokomis geismas, tvermė, steigtis, sauga ir nuspalvino šių metų studijų atmosferą Eroso spalvomis. Apie šią studijų pusę rašė Gintautas Mažeikis. Manasis siekis - aptarti akademinę pranešimų pusę, susijusią su logu.

Arūnas Sverdiolas pateikė intriguojantį ir savitą kultūros filosofijos projektą, į jį problemiškai įtraukdamas tradiciją nuo antikos iki mūsų dienų. Šio projekto intrigą sukuria tai, kad kultūros steigtis ir sauga, t.y. jos lokalizavimas ir temporalizavimas vyksta anapusybės / šiapusybės dialektinėje įtampoje. Šį kultūros lokalizavimą ir temporalizavimą prelegentas parodė ontologinėje perspektyvoje. Abu momentai buvo išryškinti Platono filosofijos kontekste. Platono filosofijoje Idėja (Būtis) priklauso anapusybės sričiai. Anapusybėje tapatybė yra savaiminė, o laikiškoje šiapusybėje ji turi būti įtvirtinta, šio pasaulio būtybėms egzistuoti – reiškia tverti laike. Tvermės tvirtinimas vyksta ne savaimingai, bet kaip žmogiškosios būtybės siekiamas Gėris. Todėl geismingumas nėra paprastas psicho(fizio)loginis dalykas, bet savita netobulos, ribotos žmogiškos egzistencijos ontologinė struktūra. Iš stokos gimsta įvairūs geismai. Vienas iš jų – šlovė. Geisdamas šlovės žmogus šiapusybėje siekia įamžinti savo dorybes. Taip gimsta antikinė herojinė etika (Homeras). Taigi Šlovė – tai dorybių tvermė žmonių bendrijoje. Tam, kad taptų reali, šlovė turi būti teoriniu ir praktiniu veiksmu paversta atskirybe. Savęs pajungimas bendrybei atliekamas teoriniu transcendentavimo judesiu, savo tobulumo stoką pripažįstant kaip ontologinį apspręstumą. Šis apspręstumas sąlygoja žmogiškosios egzistencijos intrigą, problemiškumą: geidžiantysis grynuoju protu atpažįsta save kaip gyvenantį dviejų pasaulių – anapusybės ir šiapusybės – dialektinės įtampos akiratyje ir praktinio proto judesiu geidžia kuo pilniau šią herojišką etiką įamžinti, realizuoti konkretybėje, t.y. išsaugoti. Sauga – tai individualus teorinis tvermės užtvirtinimo veiksmas, virtęs praktine maksima. Sąmoningai saugodamas dorybes ir vertybiškai nuspalvindamas savo egzistenciją mirtingasis įsiprasmina šiapusybėje. Taip lokalizuojasi ir temporalizuojasi ne tik žmogus, bet ir visa kultūra. Sia prasme kultūra – tai vertybių tvermę užtvirtinantis mechanizmas, veikiantis per laisvas ir protingas būtybes. Kultūros lokalizacija ir temporalizacija reiškiasi įvairiomis steigčių rūšimis. Bene plačiausiai prelegentas aptarė graikišką politinę ir judėjišką krikščionišką religines steigtis bei jų saugas.
Arūnas Sverdiolas palietė ir nūdienos kultūrinio sambūvio ypatumus. Jis pažymėjo, kad transcendentiškumo nyksmas keičia pamatines mąstymo prielaidas: mąstymas amžinybės akiratyje tampa sunkiai įmanomu dalyku. Pozityvios teologijos kelias užsidaro, apie būtį ir amžinybę kalbėti katafatiškai tampa nebeįmanoma. Dabartinio mąstymo siekis – sukurti laikinybės metafiziką: kalbėti apie būtį ne amžinybės, bet laiko akiratyje. Filosofavimą amžinybės akivaizdoje keičia filosofavimas mirties akivaizdoje. Mūsų laikais amžinybės klausimas tampa neteisingai užduotu klausimu, nes apie jį galima kalbėti tik tylos moduse. Taigi sauga ir steigtis dabar vyksta laikinės egzistencijos, nebūties ir laiko akivaizdoje. Kultūros sauga ir tvermė, t.y. jos lokalizacija ir temporalizacija, vyksta orientuojantis tik į šiapusybės ir laiko akiratį, t.y. tik istorijos plotmėse. Visos kultūrinės steigtys, kylančios iš stokos, tampa egzistencinėmis steigtimis.

Vieną iš šių dienų steigčių variantų – bankus ir jų kuriamus saugos, pasitikėjimo ypatumus semiotiniu aspektu aptarė Saulius Žukas. Prelegentas pateikė keturis pranešimus. Pirmieji du: „Socialiniai diskursai: ,Reklama' ir „Ekonominis diskursas“. Semiotinės analizės objektu tapo reklamos retorika. Buvo analizuojama, kaip kuriama pasitikėjimo bankais atmosfera, kas žadama stokojančiam ir todėl geidžiančiam indėlininkui, siekiant jį sugundyti. Pasitikėjimą bankais turi užtikrinti reklaminė retorika. Prelegentas nurodė šiuos retorikos ypatumus: 1) apeliacija į senas tradicijas: tai, kas sena - patikima (pvz.: senų daiktų detalės, dominuojanti aukso spalva bankų reklaminiuose bukletuose), 2) apeliacija į modernumą (kompiuteriai, elektroniniai seifai ir t. t.) ir 3) perspektyvumą (pabrėžiamas jaunas banko darbuotojų amžius). Tačiau, pasak Sauliaus Žuko, Lietuvos bankų reklamos bėda ta, kad neatsižvelgiama į regiono, kuriam skirti reklaminiai bukletai, ypatumus. Todėl reklaminė retorika dažnai tampa ne tik neefektyvi, bet ir apgailėtina.

Dar vienas Sauliaus Žuko pranešimas buvo skirtas Gedimino laiškams popiežiui. Gedimino pasiryžimo krikštytis – staigaus atsisakymo priimti krikštą (neva, laišką rašęs pranciškonas neteisingai jį, Gediminą, supratęs) dilemą prelegentas kreipė semiotinio kvadrato link: Gediminas krikščionis-nekrikščionis-pagonis-nepagonis. Buvo paminėti ir intriguojantys niuansai. Pavyzdžiui, Šv. Sosto pasiuntiniai rašo apie Gediminą tris dienas ir tris naktis raudantį savo menėse (suprask, drasko vidiniai prieštaravimai pasirenkant krikštą).

Paskutinįjį, ketvirtąjį pranešimą Saulius Žukas skyrė Arvydo Šliogerio knygos Sietuvos dviejų fragmentų („Dievo ieškotojams“ ir „Apie įtaką“) semiotinei analizei. Diskusijoje buvo atkreiptas dėmesys, kad fragmentas „Dievo ieškotojams“ – tai savitas atsakymas į Friedricho Nietzsches keliamą Dievo paieškos klausimą, išsakytą „Linksmojo mokslo“ 349-ame aforizme.

Fragmente „Apie įtaką“ žodis vedlys buvo interpretuojamas kaip būtinybė sekti autoritetu ir tradicija. Tačiau klausimai apie Nietzschės ir autoritetingos tradicijos įtaką, t.y. pėdsakus, diskusijose taip ir liko neatsakyti. Leonidas Donskis šia proga priminė: „Bėga ragana per sniegą / Nepalikdama pėdų“.

Dar vieną pranešimų paketą pasiūlė Leonidas Donskis (iš viso du). Pirmajame, „Idėjų ir sąvokų sociogenezė“, jis analizavo sąvokų civilisation ir Kultur genezę, siekdamas parodyti, kad skirtingi visuomeniniai kontekstai įtakoja ir skirtingą sąvokų turinį. Pasak prelegento, dominuojanti visuomenėje grupė – elitas – suburia tautą. Elitas savo grupinę tapatybę sugeba apibendrinti iki tautos tapatybės. Sąvokos Kultur susiformavimui turėjo reikšmės konfliktai Vokietijoje tarp dvaro aristokratijos ir viduriniojo luomo inteligentų. Vokietijoje luominis susiskirstymas buvo absoliutus. Tikri Vakarai vokiečiams asocijavosi su Prancūzija (panašiai, kaip lietuviams Vakarai asocijavosi su Lenkija). Vokiečiai suvokė save kaip „barbarus“ (Būtent Vokietijoje gimė vėluojančios istorijos samprata!) Socialinėje plotmėje šis konfliktas reiškėsi absoliučia praraja tarp aristokratijos, kurios centras buvo dvaras, ir inteligentijos, kurios centras – universitetas. Tokios prarajos tarp luomų nebuvo Prancūzijoje. Prancūzas save suvokė kaip europietį, vakarietį ir žmogų apskritai. Sąvoka „civilisation“, apibrėžianti universalias vertes, Prancūzijoje susiklostė beveik natūraliai. Tuo tarpu vokiečių inteligentas iškelia ypatingą savo bruožą: svarbu ne koks gimei, o ką pasiekei. Priešiškumas dvaro aristokratijai Vokietijoje kartu reiškia ir priešiškumą visam tam, kas susiję su civilisation. Vokiečiui kur kas svarbiau Bildung, t.y. kultūrinių laimėjimų ir pasiekimų kultūra. Vokiečiui tai, kas susiję su Bildung, yra autentika, o kas su civilisation – kaukė, dirbtinumas, manieros. Autentika yra tai, ką galima padaryti valios pastangų.dėka. Ilgainiui vokiečių inteligentija, save apibrėžianti kaip kuriančiuosius, taip apibrėžia ir visą tautą. Taigi jei viena grupė gali save apibrėžti kaip visumą, tai vokiečiai apibrėžia save kaip tautą, o prancūzai – kaip visą žmoniją. Reziumuodamas Leonidas Donskis pabrėžė, kad civilizacinė tapatybė įmanoma tik ten, kur yra imperinė patirtis. Mažos tautos siekia kultūrinės tapatybės. Todėl Europoje negali būti vienos bendros kultūros, nes kultūra savo ištakomis yra atskiros grupės tapatybė. Taip pat ir civilisation sąvokos negalima atsieti nuo konteksto, kuriame ji gimė. Rytų ir Centrinė Europa yra vokiškosios Kultur tapatybės variantas.

Antrajame pranešime „Nūdienos civilizacijų teorijos bruožai“ Leonidas Donskis parodė, kad civilizacijų tyrimų teorinė įtaka plečia ir socialinių mokslų ir moderniųjų kultūros mokslų tyrimų ribas. Kultūros filosofija suartėja su kultūros sociologija, atsiveria interdisciplinarinės kultūros studijų galimybės. Prelegentas rėmėsi Louis Dumont'o, Shmuelio N. Eisenstadto ir Vytauto Kavolio lyginamųjų civilizacijų tyrimais (plačiau apie tai žr. Leonido Donskio straipsnyje šeštame Baltų lankų numeryje).

Su Leonido Donskio tematika siejosi antropologo Romo Vaštoko antropologinis etiudas. Prelegentas rėmėsi dviem straipsniais iš lietuviškos spaudos, siūlydamas aptarti antivakarietiškumo raišką Lietuvoje, aiškintis Vakarų baimės priežastis. Įvyko gyva diskusija, išryškinusi gana prieštaringas „vakariečių“, „antivakariečių“ ir „nuosaikiųjų“ nuomones.

Aleksandras Dobryninas perskaitė du pranešimus „Kriminalinė retorika“ ir „Socialinė destrukcija“. Prelegentas ne tik aptarė kriminogeninę situaciją Lietuvoje, bet nurodė ir jos bruožus, tipiškus totalitarinei mąstysenai, išryškėjančius kriminalinėje retorikoje: tai kovos retorika. Karingos retorikos priežastis – nuolat sunkėjanti kriminogeninė situacija Lietuvoje. Todėl, rodos, natūralu, kad tiek Seimo, tiek kitose viešojo gyvenimo diskusijose vyrauja „kovos su nusikalstamumu“ formuluotė. Pasak prelegento, tokia požiūrio į kriminogeninę situciją formuluotė yra ydinga, nykstančio, bet, deja, dar gajaus sovietinio totalitarizmo išraiška. „Kova su nusikalstamumu“ ydinga tuo, kad ji anoniminė. Visiškai neaiškus kovos subjektas: kovoja visi. Antra, nė su žiburiu nerasi konkretaus kovos objekto, nes žodis nusikalstamumas tėra tuščia ideologema. Galiausiai ginčytina ir pati karinga laikysena, nes būdama anonimiška ir ideologiška ji galiausiai veda prie socialinės destrukcijos. Kaip alternatyvą, Aleksandras Dobryninas nurodė taikaus sambūvio strategiją, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas socialiniams nusikaltimų kontrolės mechanizmams ir jų diegimui praktikoje.

Kaip parodė Mantas Adomėnas pranešimu „Lietuvių kalbos politika: prielaidos ir pasekmės“, dalies kalbininkų kalbos gryninimo politika ne mažiau karinga, o kartu ir pražūtinga, nei minėtoji kriminalistinė retorika. Tiesa, kalbininkų kalbos gryninimo karinga laikysena labiau sublimuota „lietuviškos“ kalbos senumo ir turtingumo mitu. Todėl ne visai aiškios šio karingumo priežastys: ar ji kyla iš naivaus patriotizmo, reanimuojant senos ir galingos, kelių jūrų skalaujamos Lietuvos idėją, ar iš nekritiško ir nelankstaus požiūrio į kalbą. Atrodytų, kalbininkas turėtų suprasti, kad kalba evoliucionuoja pagal savus dėsnius, o ne siekdama puristiškai nusiteikusiojo nustatomų „lietuviškos“ kalbos tikslų. Mantas Adomėnas, atrodo, neketino neigti lietuvių kalbos norminimo būtinumo. Jis tik pabrėžė, kad kalbos gryninimo siekis nėra savaiminis gėris; o jei taip atsitinka, tai pati kalba savo esme būdama invariantiška galiausiai dezintegruojasi: tampa uždara, nelanksti ir neadekvati nuolat kintančiai tikrovei. Būtent tikrovės kintamumas, jos novatoriški iššūkiai turėtų skatinti atsisakyti fobijų ir formuluoti, lanksčią kalbos politiką, suspėjančią su tikrovės modernizacijos procesais.

Dalius Jonkus skaitė pranešimą „Mokslas ir kultūra“. Prelegentas siekė parodyti, kad antikinė ir viduramžiška mokslo samprata, skirtingai nuo moderniųjų laikų, nebuvo instrumentinė. Aptardamas europietiškojo mokslo genezę, jis pabrėžė, kad moderniaisiais laikais įsivyrauja kvantitatyvus mokslo modelis: visa kas patiriama redukuojama į psichologines charakteristikas, realybė kalkuliuojama, o ne stebima, vyksta gamtos nuveiksminimo procesas, kuriame vis ryškėja jėgos prioritetas.

Vėjams magiškai užtrenkus salės duris (tai tikras atsitikimas!), Gintautas Mažeikis supažindino su magiškuoju mąstymu pranešime „Magiškojo mąstymo horizotai“. Magiškąjį mąstymą prelegentas pavadino simboliniu mąstymu, kuris reiškiasi vaizdais ir simboliais. Magiškasis mąstymas pasireiškia šiomis formomis: 1) noru transformuoti vieną esmę į kitą vaizdiniame lygmenyje (mitinis mąstymas); 2) antropomorfinis-simbolinis mąstymas – jis turi žodinę išraišką, bet sujungtas dar ir su kitomis išraiškomis (pvz.: viduramžių prakeikimas, kai garsinis ištarimas ir daiktas sudaro nedalomą vienybę); 3) kvalitatyvinis magizmas – noras atvirai paversti vieną kokybę kita (Paracelsas). Prelegento nuomone, magiškieji elementai neišnyksta ir modernioje epochoje, nors magiškąjį mąstymą išstumia metaforinis mąstymas. Magiškojo mąstymo nenykstamumą akivaizdžiai parodęs minėtas nuotykis su užtrenktomis durimis.

Maloniu pabaigos akordu nuskambėjo dar du semiotiniai pranešimai. Pirmąjį – „Portreto detalė Antano Škėmos prozoje ir dramoje“ pateikė Imelda Vedrickaitė. Tai buvo lituanistus ir Škėmos gerbėjus uždegęs pranešimas. Diskusijoje buvo pereita į citatų kalbą, kadangi auditorijoje buvo tikrų Škėmos (ypač „Baltos drobulės“) žinovų. Prelegentė aptarė portreto detales, jų reikšmę. Buvo remtasi keletu Antano Škėmos kūrinių. Kaip svarbiausia detalė išryškintas veidas, pabrėžiant akių ir dantų reikšmę portretinėje kalboje.

Antrąjį semiotinį pranešimą „Senovinė lietuviškų durų puošybos simbolika“ skaitė Aistė Andriušytė. Prelegentė aptarė pagrindinius durų puošybos elementus ir raštų detales. Buvo išryškintos durų (angos) praktiškoji bei magiškoji funkcijos. Praktiškąją funkciją – saugoti namus – savitai atvaizduoja magiškoji, žyminti ribą, dalijančią erdvę į „ten“ ir „čia“, ir nusakanti šios ribos perėjimo sąlygas.

Beje, ir aš ten buvau, pranešimą „Friedricho Nietzschės perspektyvizmo koncepcija“ skaičiau, kitų išmintį geismingai gėriau, per barzdą varvėjo, o ką burnoj turėjau spręstina iš pasektosios istorijos.

Arūnas Mickevičius